Nuomonė (filosofijos mokslų daktaras, profesorius, akademikas A. Kostenko):
Socialinis natūralizmas – tai pasaulėžiūra, pagal kurią socialiniai reiškiniai, kaip ir fiziniai bei biologiniai, kyla iš Motinos Gamtos. Viskam Gamta yra Motina ir Aukščiausiasis Įstatymų leidėjas.
Šiuolaikinės globaliosios krizės reiškinių šaknys – tai socialinės žmonių kultūros krizė: žmonės laužo tuos Motinos Gamtos dėsnius, kuriuos ji duoda žmonėms gyvenimui visuomenėje. Visi esantieji gimę iš Motinos Gamtos, kuriančios Pasaulio Tvarką ir egzistavimo dėsnius.
Socialinis natūralizmas – tai pasaulėžiūra, besiremianti prigimtinio pasaulio vientisumo idėja, pagal kurią visa, kas yra pasaulyje, turi egzistuoti pagal Motinos Gamtos dėsnius.
Socialinio natūralizmo idėja kalba ne tik apie dviejų prigimčių, fizinės ir biologinės, egzistavimą, bet dar ir socialinės prigimties, esančios aukščiau minėtųjų ir veikiančios pagal savuosius dėsnius. Suformuodami „fizinės – biologinės – socialinės“ gamtos hierarchiją, reiškiniai gimsta ir vystosi nuo žemesniojo iki aukštesniojo.
Socialinis reiškinys yra progresyvus, jeigu jis dera su socialinės prigimties dėsniais. Taigi, žmonės turi pažinti socialinės prigimties dėsnius ir prie jų derinti savo socialinę praktiką, t.y., organizuoti savo gyvenimą pagal Motinos Gamtos dėsnius.
Dėl globalaus Gamtos iššūkio žmonijai ir socialinis švietimas turi tapti globalus, t.y. visų pasaulinių socialinio švietimo sistemos turi susijungti į socialinį natūralizmą.
Replika: Krizės globalumas mokslininkams kelia mintis apie tai, kad ir visuomenė yra atsiskleidžiančios globalios sistemos dalis. Todėl žmogus turi pertvarkyti visuomenę pagal Gamtos dėsnius, kitaip tariant, pagal globalios harmonijos principą. Šių principų planas ir praktinis įgyvendinimas aprašyti kabalos moksle.

Daugiau šia tema skaitykite:

Globalizacija

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Pasaulis pasiruošęs išgirsti

Klausimas: Jūs pasakėte, kad žmogus, analizuodamas savyje, gauna atsakymą iš vidaus. O kaip aš galiu būti tikras, kad mano egoizmas neapgaudinėja manęs, kad gaunu teisingus atsakymus, o ne kažką įsivaizduoju?
Atsakymas: Jeigu tu ieškai, kaip eiti į priekį, pagal knygas, pagal metodiką, tada gauni esamą akimirką teisingą atsakymą. Ant kito laiptelio gausi teisingesnį.
Kiekvienas naujas laiptelis lyginant su ankstesniuoju – tikresnis, o ankstesnis atrodo klaidingas. Taip judame į priekį. Taip ir vaikas pradeda suprasti, kad žaidė su žaislais, o ne su kažkuo tikru.

Iš 2011 m. birželio 12 d. 7-osios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokinio kelias iki meistro

Kompasas, nurodantis Kūrėją

Apie fantazijos naudą

Klausimas: Kas yra artimumas mokytojui, taip pat mokymasis iš lūpų į lūpas?
Atsakymas: Artimumas mokytojui nereiškia, kad žmogus fiziškai artimas, – tai neturi jokios reikšmės. Artimumas mokytojui yra, kai žmogus jaučia, kad mokytojas gali jam perduoti viską, ką jis turi, ir nori jam perduoti viską, ką turi, bet tuo mastu, kiek žmogus tam atsiveria. Juk kontaktuojant, bendraujant reikalinga perduodančiojo ir gaunančiojo tarpusavio sąsaja.
Vadinasi, pirmas dalykas: tikėjimas tuo, kad Mokytojas nuolatos perduoda, ir yra ką iš jo paimti, – tai priklauso nuo mokinio. Antras: mokinys turi suprasti, kad tik tokiu mastu, kokiu yra jautrus tam, kas išeina iš Mokytojo, jis gali gauti.
Apskritai, žinoma, viskas priklauso nuo mokinio. Tik nuo mokinio! Nuo mokytojo praktiškai niekas nepriklauso. Kita vertus, mokinys turi visiškai nusiteikti gauti. Ką reiškia gauti? Sąsają. Tai reiškia, jog jo mintys, jausmai, kryptys kuo nors turi būti panašios į mokytojo, bent vienu procentu. Jis turi norėti iš mokytojo priimti, jis turi būti nusiteikęs tai pačiai srovei. Tada jam pavyks.
Mokslą sudaro du lygmenys:
1. „Iš lūpų į ausis“ – verbalinis bendravimas, kai aš kalbu burna, o mokinys priima informaciją ausimi.
2. „Iš lūpų į lūpas“ – kai sakoma „lūpos“, turimas omenyje bendras ekranas, kuris yra dvasinio parcufo burnoje.
Tai štai, kai bendraujame taip, kad mokinys nenori arba dar negali būti viename lygyje su mokytoju, tada jis girdi. Jis gali girdėti nenorėdamas, nelabai stengdamasis, jis gali net būti prieš mokytoją, – ir kažkiek vis tiek girdi.
Tai dar ne vienas ekranas, ne vienas siekis, ne koks nors bendras ryšys, kuriame jie susiję kartu bent vienu procentu. Jeigu jie susisieję, tada šio ryšio mastu jis gauna informaciją iš lūpų į lūpas, t. y. šio bendro ekrano, bendro siekio mastu. Tai nelengvas darbas su savo egoizmu, bet jis įmanomas, ir tada viskas, ką turi mokytojas, pereina mokiniui.
Klausimas: Jūs turite galimybę pasirinkti, kuris Jums bus artimas, o kuris ne?
Atsakymas: Nuo mokytojo nepriklauso, kuris bus jam artimas, o kuris ne. Tas, kuris pasiekia mokinio lygmenį, ir yra mokinys. Kartais mokytojas labai nori, kad mokiniais būtų tam tikri konkretūs žmonės, nes jie turi ypatingų sugebėjimų ir per juos, galbūt, galima greičiau ir ryškiau perteikti žmonijai idėją, tačiau šie žmonės nesugeba, ignoruoja galimybę – ir praranda progą.

Iš 2011 m. birželio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas su manimi?

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų