Paprastai darome labai paplitusią klaidą, galvodami, kad mums reikia atskleisti patį Kūrėją. Mes laukiame: „Na, kada gi Jis atsiskleis?!“ – tartum svarbiausia, kad Jis pasirodytų.
Tačiau šito niekada nebus. Atsirasti turi apribojimas, mūsų noras paslėpti Jį nuo savo ketinimų mėgautis, nuo savo supratimo, kad turėtume galimybę dirbti su Juo tik su sąlyga, kad taip suteikiame Jam malonumą.
Tada mūsų indu tampa paslėptis – tikrasis davimo siekis, kuris vadinasi lišma. O šioje paslėptyje galėsime suvokti Duodančiojo pavidalą ir suprasti, kas gi tas davimas. Kadangi veržiamės tik davimo link ir neturime jokio kito įsivilkusio į mūsų norus malonumo, tai imsime suprasti, kas yra dvasingumas.
Kiekvienas norėtų atskleisti Kūrėją „tremtyje“. Tačiau kalbama apie tai, kad būnant tremtyje reikia kaip tik prašyti Jo paslėpties – ir patiems saugoti šią paslėptį, aukštinti ją. Visos pakilimo pakopos skiriasi viena nuo kitos tuo, kiek norime save išlaikyti, slėpdami save nuo atskleidimo ir atskleisdami save tik davimui.
Šiame santykyje su aukštesniąja pakopa, mūsų nore Jį paslėpti, kuriame Jo pavidalą. Dėl paslėpties gimstantis mumyse Kūrėjo didingumas leidžia mums Jį vertinti ir pajausti Jo formą. Kitaip tariant, Kūrėjo forma nustatoma formos svarba, kurią sugebame Jam suteikti.
Šį aiškinimą labai nelengva suprasti, tačiau jis jau tiesiogiai paliečia kūrinio ir Kūrėjo santykius dvasiniame pasaulyje…

Iš 2011 m. liepos  21 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Aš – Kūrėjo veiksmas

Kūrėjas – kūrinio viduje

Šviesa, grąžinanti į Šaltinį, – tai vienintelė priemonė, vienintelis įrankis, kuriuo ištaisau norą. Turiu tik norą ir Šviesą, vadinamą „grąžinančia į Šaltinį“, – juk būtent to reikalauju iš jos.
Šviesą vadiname įvairiais vardais: „vidinė“, „supanti“, NaRaNCHaJ ir t. t. Iš principo, reikalauju iš jos, kad mane grąžintų į Šaltinį, prie gėrio. Daugiau dėl nieko negaliu į ją kreiptis. Mano kreipimasis gali būti tik toks. Aš negaliu pareikalauti Šviesos Nėfėš arba Šviesos Ruach – tai jau bus mano būsenos rezultatas. Norėdamas ją pakeisti turiu kreiptis į Šviesą, sukelti jos poveikį ir tada grąžinanti į Šaltinį Šviesa atliks šį veiksmą su manimi.
Aš turiu instrukcijas, kurios aiškina, kaip veikti, kaip dirbti grupėje, kaip mokytis, kaip platinti. Šios instrukcijos bendrai vadinamos „Tora“, t. y. mokymas (oraa), vadovas kaip veikti. Pagal Toros programą, aš pereinu visus šiuos joje aprašytus kelio etapus.
Tad kalbama apie paprastą dalyką. Aš turiu egoistinį norą ir galinčią jį pakeisti Šviesą. O pats stoviu per vidurį, viduriniame Tifėrėt trečdalyje ir sprendžiu: pasikeisti ar ne. Tačiau šį pasirinkimą darai ne vienas, o aplinkoje, grupėje.
Galiausiai priklausau nuo gana „paviršutiniškų“, „mechaninių“ veiksmų. Aš įstoju į grupę ir lenkiu galvą priešais ją. Darau viską, ko nori draugai, ir gaunu iš jų norą taisytis − dėl pavydo, aistros ir ambicijų. Su šiuo iš grupės gautu noru kreipiuosi į Šviesą, kad mane ištaisytų. Tada ji ateina ir daro tai. O naujos būsenos pakopoje − viskas iš naujo.
Iš čia aišku, kad ir norą, ir išsitaisymą (ekranas) gaunu iš išorės − iš grupės ir iš Šviesos. O pats aš – tas vienintelis, bazinis taškas, kurio vardas: „kažkas iš nieko“.

2011 m. liepos 10 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Pliekiant visatos egoizmo botagui

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Pranešimas: tarnybos „Gallup“ atlikta amerikiečių apklausa parodė, kad:
30 % suvokia Bibliją pažodžiui, manydami, kad joje parašyti Dievo žodžiai.
49 % mano, kad Bibliją derėtų traktuoti ne pažodžiui, o metaforiškai.
17 % įsitikinę, kad Biblija – ne daugiau kaip senovinė alegorijų ir legendų knyga.
Tyrimas parodė, kad kuo dažniau amerikietis lankosi bažnyčioje, tuo labiau pažodžiui suvokia Bibliją. Toks pats traktavimas paplitęs tarp neaukšto išsilavinimo lygio ir turinčių nedideles pajamas žmonių.
Komentaras: Matyt reikalingas visuotinis ir ilgas sisteminis auklėjimas, norint įdiegti žmogui objektyvų požiūrį į pasaulį, pakelti jį iš vaikiško pasaulio suvokimo lygio ne į Biblijos neigimo, o į sveiko jos, kaip aukštesnės pakopos, būsimos žmonijos būsenos išminties, suvokimo lygį.
Žmonija sukurta savybėje „gauti“ (egoizme) ir joje jaučia save, o savo pojūčius vadina „šiuo pasauliu“.
Biblija gi kalba apie antrą pasaulio suvokimo galimybę – „davimo“ savybę (altruizmą) ir apie pojūčius pasaulyje, vadinamame „būsimuoju arba aukštesniuoju pasauliu“.
O kabala suteikia galimybę taikiai pereiti nuo suvokimo, turint savybę „gauti“, prie suvokimo, turint savybę „duoti“, kitaip perėjimas bus tragiškas.
Kadangi baigėme vystytis savo „gavimo“ savybėje ir esame perėjimo prie „davimo“ savybės pradžioje, mums atsiveria kabala, kuria siūloma naudotis, norint sužinoti, kas mūsų laukia ir kaip planuoti ateitį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie ką byloja Biblija?

Iš kur atsirado Biblija?

Kaip išpirkti nuodėmes?