Klausimas: Iš kur pirmieji kabalos mokytojai gavo šias žinias – kur jų šaltinis? Liaudyje laikomasi nuomonės, kad kabala artima magijai, ją supa daugybė mitų.
Atsakymas: Pirmasis kabalistas buvo Adomas, gyvenęs prieš 5 772 metus. Jis – pirmasis žmonijos atstovas, atskleidęs integralios sistemos egzistavimą ir galimybę ją atverti.
Iki Adomo taip pat gyveno žmonės, tačiau jis buvo pirmasis istorijoje, kuriam iškilo klausimas: „Kodėl aš gyvenu? Kur gyvenimo paslaptis? Kur jo šaltinis?“ Apie tai jis parašė knygą, pasiekusią mūsų laikus. Ji vadinasi „Slaptasis angelas“ (Raziel a-Malach).
Angelas – tai jėga. T. y. „slaptasis angelas“ reiškia „paslėpta jėga“. Knygelė nedidelė, vos kelių dešimčių puslapių.
Kitą knygą parašė Abraomas maždaug prieš 3 700 metų, pavadindamas „Sukūrimo knyga“ (Sefer Ecira). Joje pirmą kartą sistemiškai aiškinama apie sfiras, apie 32 tarpusavyje susijungiančias ir pas mus besileidžiančias jėgas.
Tuo metu bendromis keleto kabalistų pastangomis buvo parašyta dar viena kabalistinė knyga pavadinimu „Didelis Midrašas“ (Midrašas a-Gadol), t. y. išsamus aiškinimas, interpretacija.
Vėliau taip pat buvo išleista daugybė knygų, kol pagaliau atsirado pati svarbiausia kabalos knyga – „Zohar“, parašyta maždaug prieš 2 000 metų.
Buvo parašyta dar labai daug knygų iki pat kabalisto Ari, gyvenusio XVI a., laikų. Pagrindine Ari knyga laikoma „Gyvenimo medis“ (Ec chaim), kurioje kalbama apie sfiras ir pasaulius, ji pilna paveikslėlių ir brėžinių.
Iš daugybės knygų, išėjusių po pastarosios, svarbiausios mums yra XX a. parašytos Baal Sulamo knygos.
Plačiajai visuomenei šios knygos nebuvo žinomos. Tik kur ne kur praslydo nuorodos apie jas lyg informacija būtų nutekėjusi. Todėl aplink kabalą atsirado paslaptinga aura, tarsi ji užsiima kažkokia mistika, paslaptingomis jėgomis, ir kad su ja galima daryti stebuklus, su Taro kortomis nuspėti ateitį. Bet iš tiesų visa tai neturi nieko bendro su kabala!
Žinoma, kabaloje yra simbolių, brėžinių, grafikų, piešinių, gematrijos (skaitinių žodžių reikšmių).
Kabala nagrinėja sielą ir jos augimo etapus, tačiau tame nėra jokios mistikos. Sakyčiau, tai paprasta aukštesniojo matavimo fizika.
Todėl kabala nesusijusi su religija ir jokiomis mistinėmis praktikomis. Tai mokslas žmogui, norinčiam žinoti. Žinoma, tam jis turi dirbti su savimi ir išsitaisyti. Sulyginčiau tai su radijo imtuvu, aplink kurį yra daug skirtingo diapazono radijo bangų. Jeigu nustatau aparatą taip, kad jame sukuriu bangą, atitinkančią esančiai išorėje, vadinasi, gaudau šią išorinę bangą ir todėl girdžiu. Lygiai taip kabalos mokslas padeda savyje sukurti tokias bangas, dėl kurių pradedame jausti jėgą, esančią išorėje, priimti ją ir išstudijuoti. Mumyse atsiveria ir vidinė klausa, ir vidinis matymas.
Vidine klausa vadinama pakopa Bina (sfirat Bina), o vidinis matymas – Chochma (sfirat Chochma).

Iš 2011 m. gegužės 20 d. paskaitos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokslas apie pasaulį

Kur mistika, o kur mokslas?

Nuostabus, tačiau visiškai realus atradimas

Klausimas: Kaip galime suteikti malonumą Kūrėjui? Kaip sužinoti, kas Jam teikia malonumą?
Atsakymas: Kūrėjas mėgaujasi, kai mėgaujamės mes. Todėl mums reikia pasirūpinti, kad mūsų norai vystytųsi.
Nepakanka likti ant „davimas dėl davimo“ (Binos) pakopos, juolab, ant varganos šio pasaulio pakopos – ant negyvosios dvasinio pasaulio pakopos (domėm de kduša). Šituo nevalia pasitenkinti.
Būti ant negyvosios dvasinio pasaulio pakopos – reiškia nedaryti jokio veiksmo savo iniciatyva, nesivystyti. Bet kūrimo tikslas – iš Kūrėjo gauti viską, ką Jis nori duoti. Jeigu Jis geras ir nori apdovanoti gėriu, kaip pasakyta: „Labiau nei veršiukas nori žįsti – karvė trokšta penėti“ – todėl privalau išvystyti savo norus iki begalybės, kad neturėtų ribų.
Tačiau pasiekti beribį dvasinį indą galima tik su sąlyga, kad gaunu dėl davimo. Tada visiškai atsiveriu Šviesai.
Bet, jeigu pripildymą gaunu egoistiškai, tai nesugebu mėgautis daugiau, nei Šviesos kibirkštimi, kuri vadinama „plona žvake“ (nėr dakik) – t. y. mėgautis savo gyvenimu šiame pasaulyje. Tai ir yra realybė, kuri atsiskleidžia mano egoistiniame nore.
O aukštesnė, dvasinė realybė gali būti nuliniame, „negyvame“ lygmenyje, kai žmogus sustabdo save ir nieko negauna, mėgaudamasis mažu. Tai vadinama „negyvuoju šventumo lygmeniu“ – pačia vystymosi pradžia.
Tačiau augalinio, gyvūninio ir žmogiškojo dvasinių pasaulio lygmenų pasiekimas priklauso nuo „baimės“ laipsnio – nuo noro duoti vystymosi.
Šis vystymasis vyksta pakopomis: vystome savyje baimę, t. y. davimo matą ir gauname, kad duotume, o po to ima augti mūsų noras mėgautis. Ir tada matome, kad mums nepakanka baimės! Ir vėl pradedame ją auginti. Toks vystymosi procesas.
Pats pirmasis „priesakas“, priklausantis mūsų išsitaisymui, apie kurį pasakoja knyga „Zohar“ – tai „šiurpo, baimės“ priesakas.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį „Jo turtas – baimė prieš Kūrėją“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Taškas, iš kurio ateina išgelbėjimas

Ilgas kelias į baimę