Pateikti Trečiadienis, rugpjūčio 17, 2011 dienos įrašai.


Žaidimas – tai labai rimta

Dvasinis darbas

Svarbiausiai mums – žaidimas. Todėl skaitydami „Zohar“ turime žaisti didžius kabalistus, ir įsivaizduoti, kad esame tokios būsenos, kaip knygos „Zohar“ autoriai, kurie iš pradžių atskleidė tarpusavio atstūmimą iki neapykantos, o vėliau susijungė tarpusavyje.
Iš pradžių jie nekentė vienas kito, ir todėl be šio pasaulio – be gyvūninės būsenos nieko nejautė. Iš tokio didelio kritimo jie ima kilti į dvasinį lygmenį, tarpusavyje duodami ir laiduodami, ir tada šis jų tarpusavio ryšis tampa toks stiprus, kad jie atskleidžia tai, apie ką rašoma knygoje „Zohar“.
Todėl mes, neturėdami tarpusavio ryšio, irgi turime stengtis pasiekti tokį stiprų susijungimą, kad atskleistume tai, kas parašyta knygoje „Zohar“, – pakiltume į šios knygos autorių pakopą. Jeigu jie pradeda nuo neapykantos, tiesiog trokšta užmušti vienas kitą, tai mes, nors taip giliai ir neįsisąmoninome blogio, bet visgi  priklausomai nuo to, kiek jo atskleisime ir ištaisysime, bent iš dalies suprasime tai, ką jie parašė, atsidursime toje pakopoje, kurią atskleidė knygos autoriai.
Klausimas: Kaip žaidimas yra susijęs su supančios Šviesos pritraukimu?
Atsakymas: Žaidimas – tai viskas. Tai vienintelis veiksmas, kurį atliekame. Žaisti reiškia veržtis ten, ko trokšti pasiekti. Koks skirtumas tarp žaidimo ir kokių nors kūrybinių veiksmų mūsų pasaulyje, juk taip mes taip pat norime kažko pasiekti? Teisingai. Tačiau žaisdami nežinome, ką tiksliai daryti. Čia yra sėkmės elementas, laisva valia, yra kažkas, ko negaliu iš karto numatyti. Ir todėl tai vadinama žaidimu.
Šiame žaidime priklausau nuo kitų, mes tartum esame realios būsenos, o žaidžiame kažką įsivaizduojamo. Tačiau iš tiesų tai, ką įsivaizduojame, tampa realybe, vos tik tai pasiekiame. Todėl žaidimas − rimtas dalykas.

Iš 2011 m. liepos 25 d.  pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie fantazijos naudą

Dvasingumą kuriame mes!

Komentarų nėra

Plaukti valtimi su grupe ar eiti krantu?

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Daugelio Europos šalių didžiuosiuose miestuose formuojasi mažos fizinės grupės. Bet dauguma žmonių lieka prisijungę virtualiai. Ar mūsų darbe yra skirtumas tarp šių variantų?
Atsakymas: Jeigu žmogus gyvena ten, kur nėra fizinės grupės ir dėl kokių nors rimtų priežasčių negali persikelti ten, kur ji yra, vadinasi, jis turi vystytis virtualiai.
Tačiau tada jis privalo pagal savo galimybes vykti į kongresus, taip pat visomis jėgomis dirbti platinime. Reikia dalyvauti studijose, bent kurioje nors kasdieninės pamokos dalyje, paskaitinėti mano tinklaraštį, sudalyvauti Studijų centro programoje. Jeigu yra galimybė – būti grupėje bent dalinai verta.
Štai mano rekomendacijos. Manau, kad tokiu būdu žmogus teisingai judės pirmyn.
Reikia pasakyti, jog kartais, susivieniję į grupę, žmonės iš karto paskęsta vaiduose. Kiekvieno egoizmas išsipučia tarytum dėl menkniekių, draugai tarytum pamiršta dvasinį tikslą ir leidžiasi į smulkius žemiškus išskaičiavimus. Tačiau kitos išeities nėra, mes paprasčiausiai nesuprantame, koks didžiulis yra egoistinis noras savo dvasinėse formose, palyginus su mūsų dabartiniu noru.
Štai kodėl grupėse kyla problemų. Išgirdęs apie jas žmogus mano: „Kam man ten keltis? Jau geriau likti kiek toliau“. Tai neteisinga. Pageidautina būti grupėje ir kartu su ja pereiti visus šiuos etapus, netgi pačius blogiausius. Toks yra teisingas vystymasis: patirti smūgius, susidurti su problemomis bei kliūtimis – ir vis gi judėti pirmyn.
Klausimas: Ką daryti, jeigu egoizmas nesutramdomas, jeigu susiskaldymas atrodo neįveikiamas?
Atsakymas: Kad ir susimušti, bet jokiais būdais nesutikti su esama būsena. Blogiausia, kai žmonės išsivaikšto ir laikosi atokiai, nenusiimdami pirštinių. Tai nieko neduos. Mes judame pirmyn arba laikydamiesi už rankų, arba raginami niuksais – kaip šeimoje.
Iš tikrųjų didžiulė problema, kai grupėje susirenka inteligentai, nepasiruošę išsiaiškinti savo santykių iki galo. Jie turi suprasti: nors per kraują, geruoju ar bloguoju, jie vis tiek būtinai turi susivienyti. Bet kokius konfliktus analizuoti: „Kas su mumis vyksta? Kodėl?“ Nesvarbu kuris teisus, kuris kaltas. Su mumis žaidžia iš aukščiau, egoizmas žaidžia su mumis, kol suvoksime jo blogį. Jis specialiai provokuoja mus tarpusavio neapykantai dėl to, kad suprastume: jį reikia sutrinti į miltus.
Šitaip egoizmas veikia prieš save patį. Tai ypatinga jėga, išryškinanti ligą dėl to, kad sunaikintume jos priežastį. Kaip ir gyvatė medicinos emblemoje yra blogio jėga, bet būtent jos padedami išgydome visas negalias.
Taigi, reikia suprasti, jog tai – žaidimas iš aukščiau. Visi mūsų susidūrimai ir kivirčai veda mus tikslo link, jeigu tik kartas nuo karto sau tai primename.
Be to, kartais reikia rengti aptarimus, kartais verta viską, kas susikaupė tiksliai surašyti ant popieriaus, kad galėtume pamatyti problemas iš šalies. Galų gale, verta suvaidinti teismo sceną, tarpusavyje pasiskirsčius teisėjo, advokato, teisiamojo, prisiekusiųjų ir t. t. vaidmenis – su humoru, bet ir aiškiai suprantant, kam tai darome, kokiu tikslu, pagal kokius dėsnius. Eigoje vaidmenimis galima keistis.
Šitaip mes ir auklėjame save grupėje.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. antrosios kongreso Romoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Draugavo du draugai

Vienybės link – per dykumą

Dvasiniam vystymuisi skirtas rinkinys

Komentarų nėra