Žaidimas – tai labai rimta

Dvasinis darbas, Knyga „Zohar“

Svarbiausiai mums – žaidimas. Todėl skaitydami „Zohar“ turime žaisti didžius kabalistus, ir įsivaizduoti, kad esame tokios būsenos, kaip knygos „Zohar“ autoriai, kurie iš pradžių atskleidė tarpusavio atstūmimą iki neapykantos, o vėliau susijungė tarpusavyje.
Iš pradžių jie nekentė vienas kito, ir todėl be šio pasaulio – be gyvūninės būsenos nieko nejautė. Iš tokio didelio kritimo jie ima kilti į dvasinį lygmenį, tarpusavyje duodami ir laiduodami, ir tada šis jų tarpusavio ryšis tampa toks stiprus, kad jie atskleidžia tai, apie ką rašoma knygoje „Zohar“.
Todėl mes, neturėdami tarpusavio ryšio, irgi turime stengtis pasiekti tokį stiprų susijungimą, kad atskleistume tai, kas parašyta knygoje „Zohar“, – pakiltume į šios knygos autorių pakopą. Jeigu jie pradeda nuo neapykantos, tiesiog trokšta užmušti vienas kitą, tai mes, nors taip giliai ir neįsisąmoninome blogio, bet visgi  priklausomai nuo to, kiek jo atskleisime ir ištaisysime, bent iš dalies suprasime tai, ką jie parašė, atsidursime toje pakopoje, kurią atskleidė knygos autoriai.
Klausimas: Kaip žaidimas yra susijęs su supančios Šviesos pritraukimu?
Atsakymas: Žaidimas – tai viskas. Tai vienintelis veiksmas, kurį atliekame. Žaisti reiškia veržtis ten, ko trokšti pasiekti. Koks skirtumas tarp žaidimo ir kokių nors kūrybinių veiksmų mūsų pasaulyje, juk taip mes taip pat norime kažko pasiekti? Teisingai. Tačiau žaisdami nežinome, ką tiksliai daryti. Čia yra sėkmės elementas, laisva valia, yra kažkas, ko negaliu iš karto numatyti. Ir todėl tai vadinama žaidimu.
Šiame žaidime priklausau nuo kitų, mes tartum esame realios būsenos, o žaidžiame kažką įsivaizduojamo. Tačiau iš tiesų tai, ką įsivaizduojame, tampa realybe, vos tik tai pasiekiame. Todėl žaidimas − rimtas dalykas.

Iš 2011 m. liepos 25 d.  pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie fantazijos naudą

Dvasingumą kuriame mes!

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.