Pateikti Ketvirtadienis, rugpjūčio 18, 2011 dienos įrašai.


Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Kūrėjas, Realybės suvokimas

Žmogus sukurtas tokios būsenos, kad jam atrodo, lyg egzistuotų kiti žmonės ir jį suptų didžiulis pasaulis. Tačiau visa tai – jo vidiniai norai, kurių kol kas neįstengė sujungti kartu, kad pagaliau išvystų, jog yra tiktai jis vienas, stovintis priešais Kūrėją.
O visus iškraipymus, kliūtis, pašalines mintis ir norus, neva „atsitiktinius“ jam nutinkančius įvykius, jis turi priskirti ne gausiems, įsivaizduojamiems šaltiniams ir priežastims, kurias jis kol kas mato dėl savo darbo netobulumo, – o tik Kūrėjui.
Iš to ir susideda vidinis darbas. Juk viskas, ko žmogus nepriskiria Kūrėjui, o primeta kitoms jėgoms: kitiems žmonėms, įvairiausioms priežastims, likimui ir net sau pačiam – visa tai vadinama „stabais“ (svetimais dievais). Nes išeina, kad jis mano, jog be Kūrėjo priklauso nuo kažko kito, tarsi būtų dar kažkokia jėga, kuri gali būti poveikio šaltiniu: gėrio arba blogio.
Privalome įgyvendinti šį principą: „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“ – nepaisydami visų kliūčių, kurios tyčia mus klaidina, idant išmoktume nukreipti save į vienintelę jėgą, vieną šaltinį.
Ir šiame darbe yra keletas rūšių, tarytum skirtingų etapų:
− Išaiškinti Šaltinio vienybę: ar egzistuoja dar kokie kiti šaltiniai, ar Jis yra vienas?
− Išaiškinti Šaltinio prigimtį: geras Jis ar piktas?
− Išaiškinti savo santykius su Šaltiniu: „dėl savęs“ ar „dėl davimo“?
Darbą šaltinio atžvilgiu žmogus atlieka iš savo asmeninio dvasinio indo, noro – tuo, kad susivienija su visais likusiais ir tada jaučia save, kaip vienintelį kūrinį.
Jis taip pat sujungia visas veikiančias jį jėgas, visus skirtingus šaltinius į vieną Šaltinį. Kitaip tariant, šiame darbe yra keletas rūšių, ir jos priklausomai nuo to, kaip jungiasi šie du veiksniai: žmogus ir Kūrėjas.

Iš 2011 m. liepos 7 d. iš pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį „Ką reiškia kiti dievai darbe“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano troškimų telkiniai

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Komentarų nėra

Naujas šventumo ir netyrumo apibrėžimas

Dvasinis darbas, Kabala

Reikia suprasti, kad be baimės, kuri yra teisingas santykis su Kūrėju, – mums daugiau nieko nereikia! Nuo to ir prasideda žmogaus darbas, kai jis ima atskirti „šventumą“ (davimą) nuo „netyrumo“ (klipos, egoizmo).
Būti šventume – reiškia visą laiką rūpintis tuo, kad Kūrėjas mus palaikytų ir leistų išlaikyti teisingą požiūrį Jo atskleidimo, Jo meilės mums pasireiškimo atžvilgiu. Šis rūpestis nuolatos turi būti apėmęs žmogų, juk jeigu šiame kelyje žmogus palūš ir kurią nors sekundę būdamas kokios nors būsenos mes šį darbą, tai iš karto kris į egoizmą, į klipą.
Jis iš karto ims naudotis Kūrėjo geru ir mylinčiu santykiu jo atžvilgiu – dėl naudos sau. Jeigu jis bent akimirką pasimėgaus šia meile dėl savęs – tai jau klipa.
O jeigu jis baiminasi, ar sugebės visą atsiskleidžiančią Duodančiojo meilę paversti į atsakomąjį ryšį Jo atžvilgiu, norėdamas grąžinti Jam tokią pat meilę ir davimą, tai tada šitai yra „šventumas“.
Tokiu būdu žmogus pakelia save į tokį „šventumo ir netyrumo“ lygmenį, kuris apibrėžiamas jo gebėjimu priimti Kūrėjo meilę. Jeigu jis tai daro tik bijodamas, jog negrąžins tokios paties santykio, – tai šitai vadinasi davimu, „šventumu“. Bet jeigu jis nori pats mėgautis Kūrėjo meile – tai laiko šitai „netyru noru“, klipa.
Tai vadinama „ekranu“, kurį jis visą laiką turi saugoti virš savęs ir rūpintis tuo, kad tik „atspindėtoje Šviesoje“ atskleistų Šviesą, Kūrėją. Ši atspindėta Šviesa ir apibrėžia „baimės“ pakopą.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką gi tu išsirinksi?

Ilgas kelias į baimę

Visi pasauliai – mano viduje

Komentarų nėra

Iškreiptas požiūris į gyvūnus

Filmai, klipai, Realybės suvokimas

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra