Pateikti Sekmadienis, rugpjūčio 21, 2011 dienos įrašai.


Globalus auklėjimas globaliame pasaulyje

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Platinimas

Labai pamažu turime pateikti mūsų aiškinimus kiekvienam žmogui, jo kalba, atsižvelgdami į jo lygmenį, – kol žmonės įstengs pajausti, kad būtent ryšys tarp mūsų suteikia mums kitokio gyvenimo pojūtį, tarsi kitoje planetoje, naujame išmatavime.
Neįmanoma apie tai kalbėti iš karto. Visada turime kreiptis į atskirą žmogų ir į žmonių grupes ant įvairių vystymo lygmenų, pagal jų turimus norus. Todėl iš pradžių jiems turi būti aiškinama suprantama kalba: „Jums bus gerai. Nebus nei karų, nei teroro, nei narkotikų. Jūsų vaikams geriau seksis. Bus mažiau skyrybų“ ir taip toliau.
Į įvairaus sluoksnio gyventojus reikia kreiptis tinkama forma: vieni daugiau mėgsta filmus, kiti muziką, treti knygas, prie ketvirtųjų teks prieiti per mokslą, prie penktųjų per ekonomiką, − per viską, kas tik įmanoma.
Aplinka turi būti panaši į sferą, kuri spinduliuotų kiekvienam žmogui daugybę galimybių suprasti, kas yra tas globalus pasaulis, kuriame egzistuojame. Kaip pasaulis globalus, taip ir auklėjimo sistema turi būti globali, t. y. apimanti savyje visas poveikio formas, visuose lygmenyse, visokių rūšių, įvairiomis kalbomis – viso to, kas supa žmogų, atžvilgiu.
Tokią auklėjimo sistemą reikia sukurti. Be šito žmonija neis pirmyn. Ji susidurs su įvairiausiomis problemomis ir negandomis, ir vis tiek bus priversta tai padaryti. Juk taip žmonija realizuoja savo nepriklausomybę, nes kurdama sau aplinką, norėdama pasikeisti ir išsitaisyti, ji realizuoja savo valios laisvę. Ir todėl žmonija kuria save „žmogaus lygmenyje“.

Iš 2011 m. liepos 11 d. pokalbio apie naująją knygą

Daugiau šia tema skaitykite:

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Mūsų pasaulis – Titanikas…

Komentarų nėra

Besislepiant nuo savęs

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Žmogus sukurtas su noru mėgautis, kuris veržiasi save pripildyti, nes be pripildymo jaučiasi nepilnavertis ir malonumą laiko visa savo egzistavimo esme. Be šito žmogus neturi jokio kito pojūčio. Visi mūsų pojūčiai tik dėl malonumų, kuriuos matome priešais save, – iš to sukurtas mūsų pasaulis. Visa mūsų realybė – tai mūsų matomų įvairiausių malonumų vaizdai.
Aplinkui matome negyvąjį, augalijos, gyvūnijos pasaulį ir kitus žmones, nes mūsų noras sudarytas iš keturių lygmenų, kuriuose jaučiame įvairių malonumų pavidalus. Tačiau, jeigu nenorime gyventi tarp šių iliuzijų, o norime pažinti tikrąjį pasaulį, tai privalome jį suvokti ne nore mėgautis, o nore duoti. Juk ten atveriame savo šaknį ir mūsų ryšį su ja – kūrimo sumanymą, jo programą ir tikslą. O egoistiniai norai atskiria mus nuo viso šito: nuo tikrojo žinojimo, pajautimo ir tikslo.
Turime tik vienintelę galimybę priartėti prie tikrojo vaizdo – sukurti paslėptį šiam vaizdui, kurį mums piešia mūsų egoizmas. Nekalbama apie tai, kad reikia visiškai liautis jį mačius, − nereikia jo taip sureikšminti kaip tai darome šiandien. Reikia ieškoti šaknų vaizdo, kuris iškyla tuose pačiuose mūsų noruose, jeigu jie keičia savo kryptį − nuo savęs į davimą.
Noras vienas, tačiau visas jo dalis: negyvąjį, augalinę, gyvūninę ir žmogaus reikia naudoti dėl davimo. O tada išvysime mūsų nore mėgautis dėl savęs piešiamo vaizdo šaknis.
Tai atliekama pasitelkus „šventumo šešėlį“. Juk žmogui veržiantis tokio šešėlio link, jis pats stengiasi jį sukurti. Tačiau netrukus supranta, kad nesugeba ir visas jo bėgimas nuo noro mėgautis, bandymas jam sukurti šešėlį: sukurti ekraną, atlikti apribojimą, dirbti aukščiau jo – visa tai neįmanoma be pagalbos iš išorės. Tam reikalinga stebuklas!
Stebuklas – tai, kas nėra žmogaus rankose, ir ko jis pats tiesiogiai nepasiekė kaip akivaizdžios priemonės. Pamažu žmogus nusprendžia, kad ta šaknis, Aukštesnioji jėga, kurią jis nori atskleisti, − ji ir turi jam padėti sukurti paslėptį.
Kadangi žmogus pats to prašo, tai šitai užskaitoma tarsi jis pats būtų tą šešėlį padaręs. Ir taip jis vis labiau paslepia savo norą mėgautis, tai vadinama: „nedaryk draugui to, ko nekenti pats“, ir įgyja Binos savybę, duoda, kad duotų (chafėc chėsėd).
O kai baigia šį darbą ir pakyla virš visų savo egoistinių norų ant Sinajaus kalno, tai ima dirbti net gaudamas dėl davimo, „mylėdamas artimą kaip save patį“. Pamažu visi norai virsta davimu ir taip − iki pat išsitaisymo pabaigos.
Visa tai pasibaigia dėl paslėpties arba vadinamojo „kuklumo“. Atlikdamas šį darbą, žmogus ieško, kaip nuo savęs paslėpti savo norą mėgautis, idant nepanaudotų jo tiesiogiai, egoistiškai ir, žinoma, instinktyviai, nesusimąstydamas. Norą galima naudoti tik po griežtos analizės ir patikrinimo. Tai ir yra pirmasis mūsų darbo etapas.
Jeigu žmogus mumyse moka pasislėpti nuo noro mėgautis, tai jis atskiria save nuo šio noro ir pakelia aukščiau ekrano. Nuo šios akimirkos jis susijungia su savo šaknimi ir priima sprendimus aukščiau žinojimo. Taip jis juda pirmyn ir vystosi.

Iš 2011 m. liepos 25 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Komentarų nėra

Už paprastumo paslėpta išmintis

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Visa mūsų siela sudaryta iš paslėpties – iš to, kad slepiame norą mėgautis visokiausiais būdais. Pirma paslėptis – tai paprastas apribojimas. Tačiau vėliau imu tirti, ką apriboju, kokiame nore tampu kuklus ir ko iš savęs noriu.
Visas mano gavimas gali būti tik dėl davimo, t. y. statau 4 paslėpties lygius: paslėptis ant paslėpties ant paslėpties… – ir taip gaunu vis daugiau Kūrėjo didingumo.
Tačiau tikrųjų Jo aukštumų niekada negalėsime suprasti (galbūt kada nors naujoje realybėje, po visiško išsitaisymo). Juk kol kas ji visa susideda iš to, kiek įstengiame suvokti mūsų pastatytų paslėpčių viduje.
Negalime įvertinti nieko, kas mums aiškiai atsiveria, – tik slėpdami jį nuo savęs. Kai žmogus mums atsiveria ir mes pradedame atvirai iš jo gauti, tai nustojame jį aukštinę, nes viskas, ką turi jis dabar yra ir pas mane. Jis atsivėrė ir elgiasi su manimi paprastai – aš irgi elgiuosi su juo paprastai.
Visa vertė gimsta iš paslėpties. Bet dvasiniame pasaulyje nežaidžiame „politinių žaidimų“, o atskleidžiame save. Ir būtent kiti turi padaryti paslėptį savyje, kad mus suvoktų.
Pavyzdžiui, mokytojas mokinio atžvilgiu atveria save ir priartėja prie jo. O mokinys turi padaryti jo atžvilgiu paslėptį ir tik taip galės iš jo gauti. Kitaip, mokytojas atrodys jam paprastas, ir jis nesugebės perimti jo išminties.
Todėl kabalistai visada elgėsi labai paprastai, o mokinio pareiga – padaryti tam paslėptį.

Iš 2011 m. liepos  21 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Dvasingumą kuriame mes!

Paslėptis – mums į naudą

Komentarų nėra