Žmogus sukurtas su noru mėgautis, kuris veržiasi save pripildyti, nes be pripildymo jaučiasi nepilnavertis ir malonumą laiko visa savo egzistavimo esme. Be šito žmogus neturi jokio kito pojūčio. Visi mūsų pojūčiai tik dėl malonumų, kuriuos matome priešais save, – iš to sukurtas mūsų pasaulis. Visa mūsų realybė – tai mūsų matomų įvairiausių malonumų vaizdai.
Aplinkui matome negyvąjį, augalijos, gyvūnijos pasaulį ir kitus žmones, nes mūsų noras sudarytas iš keturių lygmenų, kuriuose jaučiame įvairių malonumų pavidalus. Tačiau, jeigu nenorime gyventi tarp šių iliuzijų, o norime pažinti tikrąjį pasaulį, tai privalome jį suvokti ne nore mėgautis, o nore duoti. Juk ten atveriame savo šaknį ir mūsų ryšį su ja – kūrimo sumanymą, jo programą ir tikslą. O egoistiniai norai atskiria mus nuo viso šito: nuo tikrojo žinojimo, pajautimo ir tikslo.
Turime tik vienintelę galimybę priartėti prie tikrojo vaizdo – sukurti paslėptį šiam vaizdui, kurį mums piešia mūsų egoizmas. Nekalbama apie tai, kad reikia visiškai liautis jį mačius, − nereikia jo taip sureikšminti kaip tai darome šiandien. Reikia ieškoti šaknų vaizdo, kuris iškyla tuose pačiuose mūsų noruose, jeigu jie keičia savo kryptį − nuo savęs į davimą.
Noras vienas, tačiau visas jo dalis: negyvąjį, augalinę, gyvūninę ir žmogaus reikia naudoti dėl davimo. O tada išvysime mūsų nore mėgautis dėl savęs piešiamo vaizdo šaknis.
Tai atliekama pasitelkus „šventumo šešėlį“. Juk žmogui veržiantis tokio šešėlio link, jis pats stengiasi jį sukurti. Tačiau netrukus supranta, kad nesugeba ir visas jo bėgimas nuo noro mėgautis, bandymas jam sukurti šešėlį: sukurti ekraną, atlikti apribojimą, dirbti aukščiau jo – visa tai neįmanoma be pagalbos iš išorės. Tam reikalinga stebuklas!
Stebuklas – tai, kas nėra žmogaus rankose, ir ko jis pats tiesiogiai nepasiekė kaip akivaizdžios priemonės. Pamažu žmogus nusprendžia, kad ta šaknis, Aukštesnioji jėga, kurią jis nori atskleisti, − ji ir turi jam padėti sukurti paslėptį.
Kadangi žmogus pats to prašo, tai šitai užskaitoma tarsi jis pats būtų tą šešėlį padaręs. Ir taip jis vis labiau paslepia savo norą mėgautis, tai vadinama: „nedaryk draugui to, ko nekenti pats“, ir įgyja Binos savybę, duoda, kad duotų (chafėc chėsėd).
O kai baigia šį darbą ir pakyla virš visų savo egoistinių norų ant Sinajaus kalno, tai ima dirbti net gaudamas dėl davimo, „mylėdamas artimą kaip save patį“. Pamažu visi norai virsta davimu ir taip − iki pat išsitaisymo pabaigos.
Visa tai pasibaigia dėl paslėpties arba vadinamojo „kuklumo“. Atlikdamas šį darbą, žmogus ieško, kaip nuo savęs paslėpti savo norą mėgautis, idant nepanaudotų jo tiesiogiai, egoistiškai ir, žinoma, instinktyviai, nesusimąstydamas. Norą galima naudoti tik po griežtos analizės ir patikrinimo. Tai ir yra pirmasis mūsų darbo etapas.
Jeigu žmogus mumyse moka pasislėpti nuo noro mėgautis, tai jis atskiria save nuo šio noro ir pakelia aukščiau ekrano. Nuo šios akimirkos jis susijungia su savo šaknimi ir priima sprendimus aukščiau žinojimo. Taip jis juda pirmyn ir vystosi.

Iš 2011 m. liepos 25 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?