Pateikti Ketvirtadienis, rugpjūčio 25, 2011 dienos įrašai.


Eurozona subyrės per 2 metus

Krizė, globalizacija

Pranešimas, kurį paskelbė tyrimų centras CEBR (Centre for Economics and Business Research): tai, kad ES šalys nėra pasiruošusios teikti tarpusavio pagalbos, sukels Eurozonos krachą.
Komentaras: ES yra ne bendrija, o turgus – balaganas perkeltine prasme, o ne sandrauga. Vis dėlto, nors ES – ne daugiau, kaip egoistų sąjunga, sukurta norint sustiprėti prieš visą pasaulį, jos iširimas sukels šalių narių degradaciją, nes bet koks nutolimas – prieš gamtos jėgas.
Tai bus panašu į Senovės Babiloną, kuris Abraomo ir Nimrodo laikais (prieš 3 700 metų) visuomenei subyrėjus į atskiras dalis, nustojo egzistavęs.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žlugimo riba ar naujos pakopos slenkstis?

Bendros rinkos kaina

Krizė – egoizmo pamokos

Komentarų nėra

Nepraleisk šanso

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kodėl tas stiprus noras, kuris buvo iš pradžių, pamažu blėsta? O tu eini toliau patirdamas tai gerus, tai blogus pojūčius, tačiau kartkartėmis visiškai nieko nejauti, esi abejingas?
Atsakymas: Tai taip pat dalis „žaidimo“ ir paslėpties. Arba žmogus pats slepia savo norą mėgautis ir veikia aukščiau jo, arba iš aukščiau jam tą paslėptį sukuria. O tada tai jau nėra paslėptis jo egoizmui – juk žmogus pats turi jį sukurti. O iš aukščiau nuo jo slepia tai, ką jis pats turi nuo savęs paslėpti!
Tada pasirodo, kad jis praranda ryšį su aukštesniuoju švytėjimu, su tuo nedideliu apšvietimu, kurią jam duodavo iš aukščiau, ir jaučiasi visiškai atitrūkęs, lyg nieko neturėtų. Kartais jis įsisąmonina, kad viską pametė, o kartais net šito nejaučia ir ima gyventi kaip paprastas gyvūnas. Atsiskirti nuo aukštesniojo šaltinio reiškia egzistuoti gyvūniniame lygmenyje.
Jeigu jaučiame, kad yra kažkas aukštesnio, – tai mumyse jau bunda žmogus. O jei pradedame ieškoti kažko aukštesnio – žmogus mūsų viduje ima augti − tartum „augalas“.  Ėmęsi aktyvių veiksmų − dirbame grupėje su draugais, − galime pakelti save į žmogiškosios pakopos „gyvūninį“ lygmenį. O realizavę abipusę davimo formą, pasiekiame tikrąją žmogaus pakopą.
Nuo visiško atitrūkimo, kuris buvo, nes nuo žmogaus iš aukščiau slėpė aukštesnįjį šaltinį, žmogus ateina iki to, kad pats ima slėpti šį aukštesnįjį šaltinį nuo savojo noro mėgautis ir išauga kaip žmogus, aukščiau šios paslėpties.

Iš 2011 m. liepos 25 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Už paprastumo paslėpta išmintis

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Judėjimo į priekį rodiklis

Komentarų nėra

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Kuo skiriasi kūdikio, vaiko, paauglio ir suaugusio žmogaus supratimas? Juk jie gyvena tame pačiame pasaulyje ir jį mato tokį, kaip ir mes su jumis. Tačiau tai, kiek kiekvienas iš jų atskleidžia pasaulį, priklauso nuo jų pačių vystymosi – lygiai tiek jie gali savarankiškai veikti šiame pasaulyje. Kiek jie išsivysto, toks ir pasaulis jiems atsiveria.
Sakykim, iki kokių dešimties metų vaikas laikomas mažu ir tik pagal savo pojūčius ir supratimą įneša atitinkamą indėlį. Skirtumus tarp vaikų ir suaugusių supratimo „padengia“ aplinka, be to, abiem šio žodžio prasmėmis: ir paslėpdama nuo vaiko tokius dalykus, kurių jis kol kas negali teisingai suprasti, ir kompensuodama tai, ko jis pats nesugeba padaryti. Taigi vaikas iš pasaulio gauna viską, ko pats kol kas dar negali „uždirbti“. Lygiai taip pat vyksta su mumis dvasiniame darbe. Mes stovime priešais Kūrėją, Aukščiausiąją Šviesą, kuri yra absoliučioje ramybėje ir be kurios nieko daugiau nėra. Tačiau kol kas yra egzistuoja dengianti Šviesą paslėptis, kurios negalime atskleisti, tai ji užpildo visus mūsų darbo trūkumus.
O kada gi jau galime sakyti, jog žmogus yra „lo lišma“ (dėl savęs) būsenos, iš kurios ateinama į „lišma“ – dėl davimo? Tiktai tuomet, kai jis jaučia, kad neabejotinai esąs priešais Kūrėją, tačiau juos skiria tik tam tikras realybės vaizdas. Pastarasis yra piešiamas jo savybių, pojūčių – tai įsivaizduojamas pasaulis, žmogui atrodantis kaip realus: draugai, grupė, visa aplinkui – tai, kas kol kas skiria žmogų nuo paprastos Aukščiausiosios Šviesos, t. y. davimo ir absoliučios meilės savybės.
Juk kol kas jis neturi tokių savybių, bet sprendžia ir elgiasi atitinkamai pagal savo išsivystymo laipsnį. Tačiau jau turi pojūtį ir teisingą supratimą,  kad „stovi“ priešais Kūrėją, kad yra atskirtas nuo Jo šio pasaulio vaizdu, per kurį ir „dirba“ su Kūrėju. Šis realybės vaizdas, iš esmės, susideda iš visų neištaisytų žmogaus savybių, kurios lyg „plaukai“ slepia ir saugo (kompensuoja).
Juk jeigu jam prieš akis būtų viskas atskleista, jis, žinoma, negalėtų rasti teisingo santykio su Kūrėju.
Taip turėtume vertinti savo būseną. Tik iš tokios „lo lišma” būsenos, kuomet esame įsitikinę, jog yra „lišma” (davimas), nors dar nesame ten, galime palaipsniui ateiti į „lišma”, jeigu nuolatos, atkakliai stengiamės atskleisti Kūrėją ir visus įvykius vertiname kaip galimybę, duotą iš aukščiau, idant ištaisytume savąją „lo lišma“ būseną ir pasiektume „lišma“.

Iš 2011 m. birželio 19 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Už paprastumo paslėpta išmintis

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kaip paklusnus molis meistro rankose

Komentarų nėra