Bet kokiam užsispyrimui yra ribos

Krizė, globalizacija

Dabar visa žmonija turi pasirinkti. Vystėmės savo egoizme, kol jis uždarė mus vienoje integralioje sistemoje, kurioje esame visiškai priklausomi vieni nuo kitų. Todėl dabartinis pasaulis tapo globalus, kitaip tariant, mūsų tarpusavio ryšys tapo visuotinis ir abipusis, ir mes niekaip negalime jo apeiti.
Todėl ir nebemokame valdyti tokio pasaulio. Juk jis tampa panašus į aukštesniąją sistemą ir šios dvi sistemos egzistuoja lygiagrečiai viena kitos atžvilgiu. Viena – tai mūsų tvirtų tarpusavio ryšių sistema, tarsi pasaulio Acilut arba Begalybės pasaulio Malchut, kuri jau yra ištaisytos, būsimos būsenos. Ir antra sistema – mūsų dabartinė būsena, kur mes, egoistai, priešinamės vieni kitiems.
Jeigu būtume tiesiog paprasti pavieniai egoistai, kiekvienas jaustume nedidelius nemalonumus ir problemas, bet žinotume, kaip juos ištaisyti. Bet šiandien, kai besivystydami pasiekėme tokią būseną, kai visa ši sistema šiurkščiai blokuojama, nežinome, ką daryti.
Kiekvienas atskirai jau nebegalime susitvarkyti su problemomis savo gyvenime, ir krizė įsiplieskia visame kame: nuo asmeninės – šeimoje, darbe, su pačiu savimi, iki globalios krizės visuomenėje, kultūroje, švietime, net ekologijoje, kitaip tariant, mus supančioje gamtoje.
Visur atsiskleidžia krizė – ir žmogaus viduje, ir jo išorėje. O žmogus nežino, kaip su ja susitvarkyti, juk susidaro uždara, integrali sistema. Dabar nebeturime pasirinkimo – kančių verčiami privalėsime surasti tokį ryšį tarp mūsų, koks tiks aukštesniajai sistemai, kad šie du pasauliai – aukštesnysis ir šis pasaulis – atitiktų vienas kitą, kol tobulai susijungs į vieną.
Dabar patys nusistatome ribą, iki kurios norime pasistūmėti šiam atitikimui pasiekti. Bet tiek, kiek nenorėsime patobulėti, šis mūsų „nesuderinamumas“ grįš kančių bumerangu. Sakykime, kad pagal kūrimo programą, pagal tą skaitiklį, parodantį, kiek pasisuko vystymosi smagratis, aš jau turiu būti ant kokios nors pakopos, „10 cm“ priartėjęs prie dvasinio pasaulio.
Ir visas pasaulis turi būti tiek pajudėjęs, nors jame gyvena skirtingi žmonės: vieni geriau supranta, kiti – blogiau, o dar kiti iš viso nieko nejaučia. Juk taip, kaip visa gamta sudaryta iš skirtingų lygmenų : negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus, toks pasiskirstymas yra ir žmogaus viduje.
Bet visas pasaulis, visa savo didžiule mase privalo šiandien žengti žingsnį pirmyn. Jeigu nežengsime, tai ši delta – mūsų patobulėjimo trūkumas, jaučiamas viduje su minuso ženklu – kaip kančios. Bet būtent jos mus judina pirmyn.
Tau nepavyks pabėgti nuo šio darbo. Variklis toliau veikia, ir jeigu toliau nenori dirbti, tai vietoje pakopos „1“, gausi – „2“, o paskui – „3“ tol, kol prieisi tokias kančias, kad daugiau nebegalėsi spyriotis.
Bet kokiam užsispyrimui yra riba. Iš tiesų, esame labai jautrūs malonumams arba skausmui, juk mūsų materija – tai noras patirti malonumą. Todėl galime neabejoti, kad galiausiai pasaulis pajudės pirmyn.

Iš 2011 m. liepos 29 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Į vienybę – taikiuoju keliu

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Gyvenimas dėl akimirkos

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>