Mums reikia atskleisti Kūrėją, ir tam duota kabalos metodika, kad per įvairius veiksmus, pratimus, užduotis ir darbą – kitaip tariant patys stengdamiesi galėtume tai atlikti. Kūrėjas atsiveria mums kaip davimo ir meilės savybė, kuri atsiskleidžia mūsų viduje – mūsų nore mėgautis, kuris ir sudaro visą mūsų esmę.
Bet kadangi mūsų egoistinė medžiaga pagal savo pobūdį yra visiškai priešinga Kūrėjui, Jo davimui, tai čia yra vieta, kur galime dėti pastangas, idant patys panorėtume gauti mums priešingą davimo savybę. Dvasiniame pasaulyje nėra prievartos! Kol nepanorėsi, kad tavyje: tavo noro viduje, tavo medžiagoje įsivilktų davimo savybė, ir kad tavo noras imtų veikti kaip toji įsivilkusi savybė, kaip pasakyta: „Ir tamsa nušvis kaip Šviesa,“ – tol šitai neatsitiks.
Todėl mums reikia savyje išvystyti tikrąjį norą duoti. O jeigu to nepaisome, paleisdami mums suteiktas akimirkas ir galimybes, tai tos būsenos, kuriose turėjome pajausti davimo būtinybę, atveria mums davimo nebuvimą, tačiau atvirkščioje formoje, kuri atsiskleidžia mūsų egoizme.
Ir jeigu būdamas dabartinės būsenos negalėjau pasiekti sėkmės ir savo valia bei pastangomis imti siekti davimo, kitaip tariant nuo egoistinio noro neperėjau prie poreikio siekti davimo savybės ir atskleisti Kūrėją, tai tas noras, kurį turėjau paversti prašymu Kūrėjui, atsiveria man kaip kančia. Juk šio noro nerealizavau teisingai, nedirbau ties juo ir savo pastangomis nepaverčiau jo malda.
Taip atsitinka su mumis kiekviename žingsnyje.
Išeina, kad vienintelis mūsų darbas –pakeisti mūsų egoistinius poreikius į davimo siekį. Svarbiausiai, įgyti tą norą, o visa kiti ištaisymai ateis iš aukščiau.
Kiekvieną kartą, kai šis noras atsiveria, reikia visiškai jį išsiaiškinti – pagal visas keturias stadijas. Kai savo pastangomis pasiekiu ketvirtą stadiją, tai jau įsisąmoninu šį norą, ką jis reiškia, ko iš jo noriu ir ką pasitelkęs galiu jį realizuoti. Jame susijungiu su Kūrėju ir reikalauju, prašau Jo, kad įvykdytų darbą ties šiuo mano noru.
Kitaip tariant, kai pasiekiu ketvirtąją stadiją dirbdamas su savo noru, galiu iš jo iki paties Keter pakelti „atspindėtąją Šviesą“, prašymą (MAN). Ir jeigu pasiekiu šį prašymą, vadinasi, mano noras buvo teisingas, išaiškintas.
O visi kiti prašymai buvo melagingi ir netikri, juk juose dar pilnai neatsivėrė poreikis duoti ir tikrasis davimo noras. Dar neužsimezgė ryšys su aukščiausiąja jėga, kad pareikalautum iš jos tik vieno – kad manyje atsiskleistų davimo savybė. Juk būtent ji vadinama Kūrėjo atskleidimu kūriniams, o ne kažkokios fantazijos, kai žmonės įsivaizduoja Kūrėją, kaip kažkur atskirai nuo mūsų egzistuojančią jėgą.

Iš 2011 m. liepos 26 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tu gi pats šito norėjai

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Nėra noro − nėra Šviesos

Klausimas: Kodėl skaitant knygą „Zohar“ ir turint aiškiai jaučiamą ketinimą jis staiga pradingsta, ir mes suprantame, kad ketinimas išnyko tik po to, kai apie jį prisimename?
Atsakymas: Žinoma! Tai duodama tam, kad pareikalautume pojūčio. Mes nesugebame išlaikyti dviejų minčių vienu metu. Todėl, jeigu teisingai nusiteikiu knygos „Zohar“ skaitymui − kartu su draugais, rate, ir trokštu šiame rate atskleisti tai, ką skaitome, – tai kas geriau?
Bet aš nusiteikiau, ėmiau skaityti – ir staiga šiek tiek giliau nugrimzdau į tekstą. Jau nenaudoju jo kaip „sgula“– ypatingos Šviesos savybės, norėdamas atskleisti šią savybę ryšyje tarp mūsų, bet susitelkiu į patį tekstą, trokšdamas suprasti ir pažinti tai, apie ką kalbama. Aš suvokiu tai, kas parašyta knygoje, ne kaip tai, kas yra mano viduje, tarp mūsų, o kaip kažką esantį ne manyje. Ir beregint pereinu į išorinį vaizdą.
Vėliau mane aplanko įvairios pašalinės mintys, imu fantazuoti ir daryti savo išskaičiavimus. Taip vyksta tol, kol žmogus nepamato, kad nesugeba iš šito išeiti ir kad tai atima iš jo teisingą požiūrį, kai galėtų tiesiog „įsikibti dantimis“, idant išlaikytų teisingą santykį su skaitomu tekstu.
Ką daryti? Galiausiai jis ima taip reikalauti pojūčių – ne pažinti, ne klausyti, o įeiti į šį paveikslą,  suvokti jį. Jis nori, kad tai atsitiktų, kad šis paveikslas taptų jam aiškus. Kaip dabar jis yra žemiškoje tikrovėje, taip privalo patekti į dvasinio pasaulio realybę.
Todėl visa ši sumaištis, visos būsenos turi atvesti mus į nusivylimą, kad panorėtume tik pojūčio, aiškiai įsisąmonindami, jog patys ničnieko nesugebame − net išlaikyti ketinimų, tačiau tiksliai išaiškintume, ko būtent mums reikia.
Ir tada, viena vertus, tu supranti, kad tau nėra ko veikti, netgi neverta atsiversti knygą – tu visiškai nusivylei, o, iš kitos pusės, tu žinai negalįs palikti šio kelio, nes jame visas tavo gyvenimas. Ir tada tu gauni…
Tas taškas išties kritinis, juk iš jo tu gali išeiti į dvasinį pasaulį. Ir taip iš tikrųjų įvyksta.

Iš 2011 m. liepos 24 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tęsk ir atsiskleis…

Sumokėk noru ir gausi viską!

Nedėkite daug prieskonių!