Video klipas rusų k.

Klausimas: Kas yra lygybė?
Atsakymas: Lygybė – tai, kai kiekvienas iš mūsų turi vienodas galimybes – sąlygiškai vienodas, individualiai lygias galimybes teisingai išreikšti save bendroje integralioje sistemoje: gauti ir duoti, būti pusiausvyroje su visais likusiais.
Širdis lygi plaučiams, kepenims, inkstams, kojoms, rankoms ir t. t. Kuo? Tuo, kad jie visi teisingai tarpusavyje sąveikauja. Tuo visi lygūs, bet kiekvienas individualiai dirba bendram labui – ir todėl organizmas gyvena!
Aš nekaltas dėl to, kad gimiau ir priklausau, tarkim, inkstams, o tu širdžiai, o jis plaučiams, o kitas dar kažkam. Šiuo atžvilgiu kiekvienam iš mūsų duota savo. Bet jeigu mes tarpusavyje darniai bendradarbiaujame, tai kiekvienas prilygsta visiems likusiems ir nėra to, kuris mažesnis ar didesnis. Mes realizuojame savo įgimtą potencialą, kurio patys nesirinkome.
Kiekvienas gimėme su įvairiais polinkiais, skirtingose šeimose. Turime kitokį išsilavinimą, auklėjimą, skirtingai suvokiame pasaulį, skirtingai į jį žiūrime, kiekvienas savaip save suvokia. Bet jeigu kiekvienas iš mūsų realizuoja save harmonijoje su likusiais, – tai šitai vadinama lygybe.

Iš 2011 m. rugpjūčio 14 d. TV programos „Klausk kabalisto“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygybė bendroje šeimoje

Penklinė viena – melodijos skirtingos

Sveikos visuomenės paslaptis

Klausimas: Kas yra „abipusis laidavimas“ ?
Atsakymas: Abipusis laidavimas – tai toks mūsų tarpusavio ryšys, kai turiu žiūrėti į visus likusius žmones, kaip į savo šeimos narius.
Sunku įsivaizduoti, kad tai įmanoma, bet viduje vystydamiesi privalome pasiekti tokią būseną, kai kiekvienas žmogus žemėje jaus visą pasaulį tarsi šis būtų jame.
Juk kaip aš jaučiu šeimą? Savyje jaučiu kiekvieną šeimos narį, jie kaip mano visuma. Jaučiu kam ir ką turiu duoti, kuo pasirūpinti, ką palaikyti. Turiu senyvus tėvus, turiu vaikus, anūkus, žmoną, namą, išlaidas, įsipareigojimus, skolas, kažkas serga, kažkam reikia padėti ir t. t.
Pagal tai, mūsų šeimyninio pasitarimo metu, atsižvelgdami į kiekvieno poreikius, sudarome prioritetų sąrašą, tų poreikių svarbą: ką reikia padaryti pirmiausia, ką antroje vietoje, trečioje ir t. t.
Jeigu veiksime turėdami tokį požiūrį į pasaulį − kaip į vieną šeimą, tai kiekvienas iš mūsų taps harmoninga šio pasaulio dalis. Gamta mus prives prie šios būsenos – arba smūgiais, arba mums patiems suprantant.

Iš 2011 m. rugpjūčio 14 d. TV programos „Klausk kabalisto“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra abipusis laidavimas?

„Viena šeima“ – ne utopija!

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Klausimas: Skaitau straipsnių, kuriuos pateikia judėjimas „Laidavimas“, atsiliepimus, ir dauguma kalba, kad jūs tiesiog norite išplėsti savo pasekėjų ratą, neva „kabala jau nekabina, ir todėl Laitmanas dabar pradėjo naują judėjimą“.
Atsakymas: Man patinka tokie aštrūs klausimai ir atsikirtimai – aš juk siekiu, kad mano nuomonę suprastų. Kabala – tai pasaulio ištaisymo metodika, kuri pateikiama kiekviename žmonių visuomenės lygyje:
– yra žmonių, kurie domisi dvasiniu tobulėjimu.
– yra žmonių, kurie domisi ėjimu pirmyn, nes jiems svarbu saugiai, ramiai gyventi – jiems ir jų vaikams.
– yra žmonių, kuriuos visa tai labai mažai domina. Jiems įdomu tik kaip gerai, normaliai pragyventi: dabar jaučiuosi patogiau, ir mano užduotis – išsaugoti šį komfortą arba pagal galimybę jį padidinti.
Vienų žmonių siekiai tik asmeniniai, kitų − visuomeniniai. Yra žmonių, kuriuos traukia valdžia, šlovė, žinios, turtai, kitaip tariant, jų poreikiai didesni nei paprasto žmogaus.
Ir kiekvieno žmogaus savybės, norai nustatyti jo esmės, toks jis gimė. Ir todėl aš, kaip studijuojantis žmogaus prigimtį ir visuomenę žmogus, niekam nereiškiu jokių pretenzijų ir puikiai suprantu, kad tik tie žmonės, kurie užsiima kabala arba kuriuos domina kabala, – jie ir ateis į kabalą.
O tie žmonės, kurie šių siekių neturi, kad ir kiek aš jiems pasakočiau apie kabalą, jie neateis. Tačiau jie pamatys, kad abipusis laidavimas – tai tas įrankis, su kuriuo šiandien galime ištaisyti krizę: ir vidinę krizę žmoguje, ir jo šeimoje, valstybėje bei pasaulyje.
Aš noriu, kad jie sužinotų kaip tik šitai. Ir kiekvienas priklausomai nuo jo vidinio klausimo, poreikio užims savo vietą savęs ir žmonijos ištaisymo hierarchijoje.
Todėl čia nėra jokių mėginimų įtraukti žmones ten, į ką jie nereaguoja. Neįmanoma to padaryti. Tai nėra įprastas politinis judėjimas, kur galima suvilioti žmogų kažkokiais tikslais: „nueisime, užkariausime, atimsime iš kitų ir pasidalinsime tarpusavyje“ ir taip toliau.
Priešingai, tai judėjimas, kuris remiasi tik bendru visų visuomenės narių sutikimu. Todėl jame dalyvauja kiekvienas. Kitaip tariant, praktiškai prie abipusio laidavimo privalės prieiti kiekvienas žmogus pasaulyje, tačiau tik tiek, kiek nuo pat pradžių jis turi tam prigimtinių savybių, įgimtų polinkių, gabumų.

Iš 2011 m. rugpjūčio 14 d. TV programos „Klausk kabalisto“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelyje į galutinį pasaulio ištaisymą

Partnerystė su Kūrėju

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Kaip sutvarkyti aktyvų ryšį tarp mūsų? Tai ir yra pagrindinė mūsų užduotis, juk nuo to viskas priklauso! Jeigu suprasime, kaip teisingai tarpusavyje susijungti, grįšime į Begalybės pasaulį, kuriame esame tarpusavyje susieti į vieną sistemą, ir pasieksime amžiną ir tobulą gyvenimą.
Kabalistai, kurie praėjo šį kelią ir atskleidė tai, ką mums teks atskleisti, jie it mažiems vaikams aiškina mums, nepažįstantiems šio pasaulio, kad egzistuoja didžiulis bendras kūrinys, o šiame kūrinyje yra tokios dalys, kurios siekia atskleisti aukštesniąją būseną. Šis siekis kyla jiems kaip gyvenimo prasmės klausimas, nes jie nejaučia, jog mūsų pasaulyje, mūsų lygmenyje yra tikslas.
Dėl ko gyventi? Kad daugiau ar mažiau patogiai egzistuotum? Aš nenoriu gyventi kaip gyvūnas, kuris gyvena nesusimąstydamas, aš noriu daugiau! Kaip šito pasiekti? Kaip sužinoti, dėl ko aš gyvenu, iš kur atėjau, kokį procesą turiu praeiti savo gyvenime? Ar galiu daryti įtaką savo likimui? Kas manęs laukia?
Aš tikrai žinau mirsiąs, jei jau gimiau, − bet kokią tai turi prasmę? Ar yra kažkas po mano mirties?
Žmonės susikūrė sau religijas, rojų, pragarą ir kiekvienas įsivaizduoja tai savaip. Jeigu egzistuoju šiame pasaulyje kaip gyvūnas, kodėl tai turi turėti tęsinį? Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno, kurį vartojame maistui? Ką jis nuveikė savo gyvenime, be to, kad palaikė savo egzistavimą, stengdamasis jį padaryti kuo malonesnį? Žmogus neturi jokio pranašumo gyvūno atžvilgiu.
Žmonės, keliantys šiuos klausimus, − tai žmonės su tašku širdyje, kurie negali pasitenkinti savo įprastu gyvenimu. Jie nori žinoti gyvenimo ir visko, kas vyksta priežastį, jie nori suprasti, kaip sudaryta gamta bei visa pasaulių sistema, dėl kokio tikslo visa tai egzistuoja.
Kūrinys sudarytas iš daugybės dalių, kurių dauguma neturi taško širdyje ir nekelia sau gyvenimo prasmės klausimo. Bendros kūrinio sistemos viduje karaliauja aukščiausia Šviesa, kuri pripildo visas jos dalis. Ką gi turime daryti mes, būdami tarp milijonų žmonių, kurie jaučia krizę ir klausia, kodėl tai vyksta?
Jie klausia šito, nes nori geriau žinoti, o mes klausiame apie gyvenimo prasmę, nes norime pažinti jo paslaptį. Todėl aukščiausia Šviesa mus suvienija mus, nepaisant didelių atstumų tarp mūsų. O kad galėtume susivienyti vieni su kitais, atsirado internetas.
Pradėję vienytis kuriame visas kūrinio dalis tarpusavyje siejančią sistemą, panašią į žvejų tinklą.
Jeigu teisingai tarpusavyje sąveikausime ir platinsime kabalos mokslą visiems kitiems, jie turės prisijungti prie mūsų, nes mes žinome, kaip spręsti krizės problemą, o jie – ne. Mes žinome kaip vienytis, o jie nežino, nes jie neturi šios teigiamos jėgos – taško širdyje.

Iš 2011 m. birželio 4 d. „UNIDOS“ kongreso antrosios pamokos (Madridas)

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Gyventi bėgant nuo prasmės

Pernelyg užsitęsęs maratonas

Klausimas: Kaip patikrinti save: įdedi pakankamai pastangų ar ne?
Atsakymas: Paprastai pastangos dedamos aukščiau žinojimo, aukščiau proto. Nors žmogui atrodo, kad visa tai nepaprastai sunku ir neįmanoma, ir kad viskas jam atsibodo. Jis jau netiki nei mokytoju su visais jo „kaprizais“, nei Kūrėju, kuris yra paslėptas ir neaišku, ko jis iš manęs norįs. Ir grupei jis turi daug pretenzijų – kiekvienam žmogui atskirai ir visiems kartu.
Tačiau nepaisant viso to, reikia pasakyti, kad tai vaizdas, kurį matau pagal savo ydas, savo egoizme! Bet iš tiesų esu Begalybės pasaulyje. Ir grupė – tai tos sielos, su kuriomis esu visiškai susijungęs! O mokytojas – tai ta dalis, kuri yra aukščiau mūsų ir veda mus, kad susijungtume su likusiomis, jau ištaisytomis sielomis, idant kartu ištaisytume tas sielas, kurios dar nėra išsitaisiusios. Ir Kūrėjas atsiskleis tarp mūsų, nes Jis tik laikinai yra paslėptyje mūsų pačių naudai.
Jeigu žmogus suvoks šią būseną teisingai ir supras, kad šis pasaulis – įsivaizduojamas, ir kad reikia kiaurai jį, per šį iliuzinį vaizdą prasibrauti į gilumą, iki vidinės formos, kad ten atskleistų rišančius siūlelius, kaip kad siuvinio išvirkščioje pusėje, – tada jis galės viską sudėlioti į savo vietas ir pareikalauti, kad jį pakeistų.
Jis atvers tobulybę būdamas visiškoje harmonijoje su visais norais, t. y. su grupe ir su Kūrėju – davimo savybe. Jis pajaus, kad taip pasiekė tobulybę ir be šito nieko kito nėra ir nereikia, o ir jis nenori, juk jam tai pati tobuliausia būsena!

2011 m. liepos 24 d. pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlygis už davimą

Kaip tapti dvasiniu embrionu

Gėda netapti žmogumi

Video klipas rusų k.

Pranešimas, kurį paskelbė tyrimų centras CEBR (Centre for Economics and Business Research): tai, kad ES šalys nėra pasiruošusios teikti tarpusavio pagalbos, sukels Eurozonos krachą.
Komentaras: ES yra ne bendrija, o turgus – balaganas perkeltine prasme, o ne sandrauga. Vis dėlto, nors ES – ne daugiau, kaip egoistų sąjunga, sukurta norint sustiprėti prieš visą pasaulį, jos iširimas sukels šalių narių degradaciją, nes bet koks nutolimas – prieš gamtos jėgas.
Tai bus panašu į Senovės Babiloną, kuris Abraomo ir Nimrodo laikais (prieš 3 700 metų) visuomenei subyrėjus į atskiras dalis, nustojo egzistavęs.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žlugimo riba ar naujos pakopos slenkstis?

Bendros rinkos kaina

Krizė – egoizmo pamokos

Klausimas: Kodėl tas stiprus noras, kuris buvo iš pradžių, pamažu blėsta? O tu eini toliau patirdamas tai gerus, tai blogus pojūčius, tačiau kartkartėmis visiškai nieko nejauti, esi abejingas?
Atsakymas: Tai taip pat dalis „žaidimo“ ir paslėpties. Arba žmogus pats slepia savo norą mėgautis ir veikia aukščiau jo, arba iš aukščiau jam tą paslėptį sukuria. O tada tai jau nėra paslėptis jo egoizmui – juk žmogus pats turi jį sukurti. O iš aukščiau nuo jo slepia tai, ką jis pats turi nuo savęs paslėpti!
Tada pasirodo, kad jis praranda ryšį su aukštesniuoju švytėjimu, su tuo nedideliu apšvietimu, kurią jam duodavo iš aukščiau, ir jaučiasi visiškai atitrūkęs, lyg nieko neturėtų. Kartais jis įsisąmonina, kad viską pametė, o kartais net šito nejaučia ir ima gyventi kaip paprastas gyvūnas. Atsiskirti nuo aukštesniojo šaltinio reiškia egzistuoti gyvūniniame lygmenyje.
Jeigu jaučiame, kad yra kažkas aukštesnio, – tai mumyse jau bunda žmogus. O jei pradedame ieškoti kažko aukštesnio – žmogus mūsų viduje ima augti − tartum „augalas“.  Ėmęsi aktyvių veiksmų − dirbame grupėje su draugais, − galime pakelti save į žmogiškosios pakopos „gyvūninį“ lygmenį. O realizavę abipusę davimo formą, pasiekiame tikrąją žmogaus pakopą.
Nuo visiško atitrūkimo, kuris buvo, nes nuo žmogaus iš aukščiau slėpė aukštesnįjį šaltinį, žmogus ateina iki to, kad pats ima slėpti šį aukštesnįjį šaltinį nuo savojo noro mėgautis ir išauga kaip žmogus, aukščiau šios paslėpties.

Iš 2011 m. liepos 25 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Už paprastumo paslėpta išmintis

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Judėjimo į priekį rodiklis

Kuo skiriasi kūdikio, vaiko, paauglio ir suaugusio žmogaus supratimas? Juk jie gyvena tame pačiame pasaulyje ir jį mato tokį, kaip ir mes su jumis. Tačiau tai, kiek kiekvienas iš jų atskleidžia pasaulį, priklauso nuo jų pačių vystymosi – lygiai tiek jie gali savarankiškai veikti šiame pasaulyje. Kiek jie išsivysto, toks ir pasaulis jiems atsiveria.
Sakykim, iki kokių dešimties metų vaikas laikomas mažu ir tik pagal savo pojūčius ir supratimą įneša atitinkamą indėlį. Skirtumus tarp vaikų ir suaugusių supratimo „padengia“ aplinka, be to, abiem šio žodžio prasmėmis: ir paslėpdama nuo vaiko tokius dalykus, kurių jis kol kas negali teisingai suprasti, ir kompensuodama tai, ko jis pats nesugeba padaryti. Taigi vaikas iš pasaulio gauna viską, ko pats kol kas dar negali „uždirbti“. Lygiai taip pat vyksta su mumis dvasiniame darbe. Mes stovime priešais Kūrėją, Aukščiausiąją Šviesą, kuri yra absoliučioje ramybėje ir be kurios nieko daugiau nėra. Tačiau kol kas yra egzistuoja dengianti Šviesą paslėptis, kurios negalime atskleisti, tai ji užpildo visus mūsų darbo trūkumus.
O kada gi jau galime sakyti, jog žmogus yra „lo lišma“ (dėl savęs) būsenos, iš kurios ateinama į „lišma“ – dėl davimo? Tiktai tuomet, kai jis jaučia, kad neabejotinai esąs priešais Kūrėją, tačiau juos skiria tik tam tikras realybės vaizdas. Pastarasis yra piešiamas jo savybių, pojūčių – tai įsivaizduojamas pasaulis, žmogui atrodantis kaip realus: draugai, grupė, visa aplinkui – tai, kas kol kas skiria žmogų nuo paprastos Aukščiausiosios Šviesos, t. y. davimo ir absoliučios meilės savybės.
Juk kol kas jis neturi tokių savybių, bet sprendžia ir elgiasi atitinkamai pagal savo išsivystymo laipsnį. Tačiau jau turi pojūtį ir teisingą supratimą,  kad „stovi“ priešais Kūrėją, kad yra atskirtas nuo Jo šio pasaulio vaizdu, per kurį ir „dirba“ su Kūrėju. Šis realybės vaizdas, iš esmės, susideda iš visų neištaisytų žmogaus savybių, kurios lyg „plaukai“ slepia ir saugo (kompensuoja).
Juk jeigu jam prieš akis būtų viskas atskleista, jis, žinoma, negalėtų rasti teisingo santykio su Kūrėju.
Taip turėtume vertinti savo būseną. Tik iš tokios „lo lišma” būsenos, kuomet esame įsitikinę, jog yra „lišma” (davimas), nors dar nesame ten, galime palaipsniui ateiti į „lišma”, jeigu nuolatos, atkakliai stengiamės atskleisti Kūrėją ir visus įvykius vertiname kaip galimybę, duotą iš aukščiau, idant ištaisytume savąją „lo lišma“ būseną ir pasiektume „lišma“.

Iš 2011 m. birželio 19 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Už paprastumo paslėpta išmintis

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kaip paklusnus molis meistro rankose