Pateikti rugsėjis, 2011 mėn. įrašai.


Ekonomika – jau ne mokslas

Egoizmo vystymasis, Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Nuomonė (prof. Štiglicas): Mūsų ekonominiai modeliai atvedė į 2008 metų krizę. Prieš tris metus rugpjūtį buvome susirinkę čia, Lindao, ir stebėtina, tačiau nebuvo nė vienos diskusijos artėjant didžiausiai krizei, kuri prasidėjo po mėnesio.
Kokiu būdu grupė pirmaujančių ekonomistų, kurie turėjo apgalvoti svarbiausius pasaulinės ekonomikos klausimus, nenumatė per pastaruosius 75 m. didžiausios ekonominės krizės? Tai ne tik ekonominė, bet ir ekonomikos mokslo krizė.
Makroekonomikos modeliai, kuriais iki šiol naudojosi centriniai bankai, sukūrė darbo ir mąstymo principus, kuriuos ištiko krizė, o svarbiausieji iš jų disbalanso ir įtvirtinimo procesai − jeigu piniginė-finansinė politika rūpinsis mažėjančia infliacija, tuomet tai leis išsaugoti pastovų augimą. Žvelgiant atgal, šios idėjos atrodo tiesiog absurdiškos.
Komentaras: Ekonomika atspindi mūsų egoistinius ryšius. Mes patys sukūrėme šį ,,mokslą“ ir jis keičiasi plečiantis ir augant mūsų egoizmui. Ekonomika yra jo atspindys, kopija.
Todėl šiandien, kai mūsų egoizmas baigė vystytis ir suformavo uždarą, integralią, globalią sistemą, jame išryškėja kitokios priklausomybės, būdingos uždaroms, o ne individualioms sistemoms. Tačiau ekonomistai taip ir liko egoistais-individualistais, tad negali sukurti naujos ekonomikos – pasaulinės visuomenės integralios ekonomikos.
Todėl ir jų senieji instrumentai netinka mūsų laikmečiui. Štai čia ir yra krizė – mūsų pasenusio ekonominio mąstymo krizė. Mes turime pertvarkyt savo ,,vidų“, tapti kitokiais, atitikti naują mūsų tarpusavio ryšio sistemą, kuri dabar priverstinai atsiskleidė.
Dėl to turime sukurti sau aplinką, kuri mums suteiktų naujus, globaliai integralius tarpusavio santykius bei tarpusavio priklausomybę – pasitelkiant auklėjimą, masines informacijos priemones ir kt. Antraip, ir ateityje likus mėnesiui iki krizės nesugebėsime jos įžvelgti!

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekonomika – gyvenimo pratęsimas

Vedybos su ekonomistais atidedamos…

Nėra priemonių krizei įveikti!

Komentarų nėra

Pagunda didelė, bet…

Dvasinis darbas

„Žmogus – vienintelis gyvūnas, kuris raudonuoja. Arba turėtų raudonuoti.“ Markas Tvenas
Klausimas: Gėda dvasiniame kelyje – tai tam tikras požiūris į nusidėjimą?
Atsakymas: Gėda – nuostabi savybė. Gėda skiria žmogų nuo gyvūno. Kitų skirtumų nėra. Tik gėda išryškina skirtumą, t. y. iškelia mane virš gyvūninio lygmens.
Pasakyta, kad visi panašūs į gyvūnus. Skirtumas atsiranda tik tada, kai pradedu gėdytis. Tai ženklas, kad manyje ima rastis Žmogus.
Mūsų pasaulyje visi vagys, bet dauguma bijo vogti. Šią baimę mes ir vadiname gėda. Mums baisu, kad kas nors pamatys, kad mus sugaus, paliudys, primuš, pasodins į kalėjimą ir t. t. Trumpai tariant, nuo vagysčių mus sulaiko baimė. Keletą kartų gavęs pylos katinas taip pat žiūri į grietinę iš pagarbaus atstumo. Jis jau suprato, kad nieko čia nepadarysi.
Yra ir kita gėda – be priežasties, be pasekmių sau. Daryk, ko širdis geidžia, visas pasaulis tavo paslaugoms, kaip sapne, kai vaikštai tuščiomis gatvėmis ir prieš tave visos durys atviros. Parduotuvės, automobiliai – viskas tau, viskas leidžiama. Mėgaukis. Bet tu nenori.
Kodėl? Nenoriu to, nes noriu užaugti, naudoti gėdos jėgą pagal paskirtį.
Tokia gėda kyla dėl Duodančiojo jautimo. Nejaučiant Duodančio neįmanoma pasiekti davimo. Todėl be kabalos mokslo, be Kūrėjo atskleidimo metodikos, tu negali atlikti nė vieno davimo veiksmo, negali ištaisyti nė vieno iš 613 savo sielos norų. Be Šviesos, kuri suteiks tau šią savybę, pats nieko nepadarysi. Ir tai jau ne fizinė, o dvasinė gėda.
Kita vertus, nepatyrusiems gėdos gyvūnams taip pat galima sukelti bausmės baimę. Tad kuo mes su savąja „gėda“, skiriamės nuo jų? Iš tiesų mūsų pasaulyje mes nesigėdijame – mes baiminamės.

Iš 2011 m. birželio 23 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėda netapti žmogumi

Kaip tapti kūriniu

Komentarų nėra

Visas pasaulis – tavo šeima

Filmai, klipai, Viena siela

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra

Keičiame save kartu

Krizė, globalizacija

Mūsų laikais fizinis veiksmas nieko neišsprendžia. Gamta iš mūsų reikalauja santykio. Tai ir yra problema. Nereikia dalinti žmonėms nemokamos pagalbos, nereikia nusivilkti paskutinių marškinių – iš tavęs reikalauja kitokio požiūrio. Turi pakeisti save, o ne savo veiksmų pavidalą.
Iki šiol veikėme fiziškai, kaip šito norėjo mūsų egoizmas arba melagingas altruizmas. Dalinome duoną beturčiams ir apskritai bandėme pakeisti pasaulį pagal savo skonį. Pakaks, rezultatai kalba patys už save. Nuo šiol turime keistis patys.
Užuot keitę pasaulį norime pakeisti tik save pasitelkdami išorines jėgas. Tokia yra nauja tendencija. Šiame kelyje pamatysime, kaip taisosi viskas, ką pridirbome.
Bet žmogui sunku tai suvokti: „Aš turiu keistis? Geriau paimkite iš manęs dar 10 % mokesčių“. Todėl tam reikalinga visuomenės nuomonė – ji lengvu pavers tai, kas dabar atrodo sudėtinga. Ir tada tai nebebus taip sunku. Jeigu visi susimąstys apie tai, tai aš su džiaugsmu prie jų prisijungsiu. Juk aplinkinių įtaka suveikia savaime, tai nuo manęs nepriklauso, čia aš nieko nesprendžiu, aš priklausau nuo kitų.
Ir todėl mums nereikia kreiptis į kiekvieną atskirai. Svarbiausia – pakeisti aplinką, bendrą minties srautą pasaulyje. O visa kita prisidės.

Iš 2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Socialinė sutartis dėl paliaubų

Labdara − stipriųjų naudai

Kai upelis tampa upe

Komentarų nėra

Du suvokimo lygiai

Dvasinis darbas

Iš straipsnio „Du suvokimo lygiai“, knyga „Šamati“:

Yra du lygiai: 1) Pasaulių plitimas iš viršaus į apačią. 2) Kilimas iš apačios į viršų.
Pirmasis lygis – „Kūrėjas atliko, kurdamas“ (Berešit), tai yra ruošdamas mums vietą darbui. Antrasis lygis – kai mes patys pradedame užsiiminėti dvasiniu darbu ir įsivilkti į paruoštus laiptelius iš apačios į viršų.
Tarsi mažas vaikas, kuris kol kas nieko nežino, išskyrus pačią duoną. Augdamas jis pradeda suprasti, kad yra priežastis, dėl kurios duoną galima vadinti duona, tai yra pasiekia duonos formą.
Paskui jis tęsia tyrimą, kol pasiekia tokią būklę, kai ima grūdus ir sėja juos į žemę. Iki tol jis žinojo, tik kaip gauti iš duonos, tai yra sumažinti duonos, esančios pasaulyje. Po to jau žino, kaip ją padauginti.

Jeigu paprasčiausiai paimsiu duonos gabalėlį ir pradėsiu jį valgyti, tai pajausiu tik malonumą, įsivilkusį į mano norą, ir daugiau nieko.
Po to pradedu mąstyti: o iš ko pagaminta duona? Tai jos ankstesnė pakopa. Tam, kad pasiekčiau tą ankstesnę pakopą, aš turiu įsigilinti į ją, pakilti link jos ir suvokti.
Buvo kažkokia būsena iki duonos, pavyzdžiui, tešla. Man reikia pasistūmėti ir sužinoti apie jos egzistavimą. Aš pakylu vienu laipteliu nuo savęs, nuo duonos – prie tešlos, ir suvokiu, kas įvyko plintant iš viršaus į apačią, nuo tešlos prie duonos.
Tada nuo tešlos pakylu dar aukščiau – prie miltų ir vandens, iš kurių padaryta tešla. Po to dar aukščiau, kur sužinau, iš kokio šaltinio imamas vanduo, ir kad miltai padaryti iš grūdų. Iš kur atsiranda grūdai?
Taip judu vis aukščiau, kol pasiekiu patį šaltinį. Iš savo pusės aš ėjau į šaknį. Bet man suprantama, kad nuo šaknies iki manęs nusidriekė laiptai, kol pasiekė „duoną“.
„Duona“ reiškia malonumą. Aš visą laiką tyrinėju savo norą: malonumą arba jo nebuvimą, priežastį, dėl kurios nejaučiu malonumo, ir kaip jį pasiekti. Daugiau man nėra ko tyrinėti. Apie jį sukasi visas mūsų gyvenimas ir jo jautimas.
Per savo atskleidžiamus veiksmus aš pasiekiu šaknį, iš kurios išeina visas požiūris į mane iš aukščiau, ir aš pats, ir visas šis kelias iš viršaus į apačią, kuriame yra ir mano grįžimas iš apačios į viršų.
Jeigu pasiekiu šaknį, atskleidžiu tikrąją padėtį. Visos likusios ankstesnės būsenos, mano atskleistos iki to: susidariusios leidžiantis į mane iš viršaus į apačią ir man kylant į viršų, į šaknį, buvo reikalingos tik tam, kad atskleisčiau tą vieną, vienintelę egzistuojančią būseną.

Iš 2011 m. birželio 27 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistų kalba: su ja sunku, be jos neįmanoma

Nepraleiskite laiptelių – jų dar prireiks

Komentarų nėra

Naujam projektui reikia naujos sąmonės

Krizė, globalizacija

Nuomonė (Aleksandras Duginas, politologas, filosofas): liberalus modelis kūrėsi remdamasis nesulaikomo ekonomikos augimo logika. Už nenutrūkstamo augimo galimybių įrodymus ekonomistai R. Mertonas ir M. Skoulzas gavo Nobelio premiją.
1997 m. jie moksliniais tyrimais, kuriuose naudojami matematiniai skaičiavimai, įrodė, kad jokios krizės jokiomis aplinkybėmis nebus, o finansų rinkos augimas bus begalinis.
Kai dėl krizės liberalus ekonominės sistemos modelis žlugo, paaiškėjo, kad kito modelio nėra, nėra plano ir net šio plano metmenų. Šis darbas niekur  pasaulyje nebuvo atliktas.
Dalykas tas, kad siūlant naujus projektus, visų pirma reikia pakeisti savo sąmonę. O to ekonomistai negali.
Antrasis pasaulinis karas buvo Didžiosios depresijos rezultatas. Gal toks krizės sprendimo variantas gali išsivystyti ir dabar?
Komentaras: Reikalas tas, kad karas nepadės, nes daugiau nėra energijos šaltinių, realizavimo rinkų. Nebent tikslas būtų sunaikinti nereikalingus milijardus žmonių…
O štai sąmonę reikia keisti – kitu atveju naujo ekonomikos modelio mes nepajėgsime net įsivaizduoti. Tačiau tam reikalingi ekonomistai, gebantys įsivaizduoti protingo materialaus vartojimo modelį ir dvasinį pripildymą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Yra problemų, yra patarimų – sprendimo nėra

Ekspertai apie krizę

Sprendimas – žmogaus prigimties pasikeitime

Komentarų nėra

Noriu pamatyti duodantį save

Dvasinis darbas, Grupė

Iš Baal Sulamo knygos „Šamati“ 5 straipsnio „Lišma – tai žadinimas iš aukščiau“:
Žmogus pratinasi dirbti, kad duotų, nesidairydamas į save, neieškodamas skonio savo darbe, o tikėdamas, kad savo darbu suteikia malonumą Kūrėjui. Ir žmogus turi tikėti, kad Kūrėjas priima jo pastangas, kad ir kokios jos būtų.
Klausimas: Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui? Ką tai reiškia?
Atsakymas: Mūsų tikrovė nekito, nesikeičia ir nesikeis – ji visada yra ta pati. Dabar ji mums atrodo kaip tamsa ir paslėptis, tačiau nepaisant to, norime įsivaizduoti, kad esame susilieję su Kūrėju.
Man trukdo tik tai, kad į Jį nežvelgiu taip, kaip Jis į mane. Šis atotrūkis ir įstumia mane į tamsą, dėl jo nejaučiu, kad esu su Kūrėju, kad esu pripildytas Šviesos. Ir vietoj šito suvokiu savo tikrovę kaip mūsų pasaulį.
Dėl to reikia nuolatos visai kaip vaikui įsivaizduoti: aš noriu atskleidimo – t. y. noriu duoti Kūrėjui. Ar iš tikrųjų aš apie tai mąstau? Jeigu nukreipiu į Jį savo mintis per grupę, per draugus, idant visus 613 savo širdies norų ištaisyčiau į davimą, jei esu pasiruošęs atlikti visus šiuos 613 priesakų, tada ruošiu indą Kūrėjui atskleisti.
Čia ir slypi visa kabalos metodika. Reikalingos pastangos – daugiau mums nieko nereikia daryti.

Iš 2011 m. liepos 5 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Patikrink save

Komentarų nėra

Globalus pasaulis nesidalina į dalis

Krizė, globalizacija

Mus veikia dvi jėgos: raginanti iš užnugario ir traukianti iš priekio. Atitinkamai, turime dvi galimybes pasiekti tikslą, sako kabalos mokslas.
1. Jeigu padarysime taip, kad mus nukreipianti pirmyn jėga, bus aukštesnė nei jėga, spaudžianti iš užnugario, tai judėsime patogiai, greitai, suprasdami ir norėdami.
Tada priešais mus nusidrieks labai malonus ir trumpas kelias, vedantis į išsitaisymą ir atskleidžiants mūsų tobulos būseną. Ir tokiu atveju dabartinę būseną matysime, kaip lūžio tašką, kaip tramplyną, leidžiantį gražiai ir gerai šokti aukštyn.
2. Jeigu patys nepradėsime veržtis pirmyn ir nepadėsime visiems kitiems, visai žmonijai, tuomet neigiama jėga stums mus pirmyn kančiomis. Ir, žinoma, jos gali tapti labai didelės, globalios, jei prisiminsime mūsų tarpusavio ryšį šiuolaikiniame pasaulyje.
Tokiu būdu, žmonės, kurie šiandien jaučia potraukį ir veržiasi pirmyn, turi taip pat suprasti, kokią atsakomybę jie neša prieš visą pasaulį. Ir čia glūdi jų apdovanojimas: veržtis į tikslą, vesti pirmyn – tai didžiulis, kilnus uždavinys.
Ir dėl to dabar kuriame internete specialų portalą, renkame jam didžiulį kiekį medžiagos. Mes palaikome ryšius su daugybe sociologų, politologų, mokslininkų, kurie tyrinėja dabartinės visuomenės būseną ir pasaulį įvairiose srityse. Ir matome, kiek jie visi sutrikę dėl to, kas vyksta.
Mokslininkai tyrinėja dabartinę žmonijos išteklių būklę, kiek dar mums liko dujų, naftos, vandens, anglies, metalų, vandens, dirvos – viso to, ką suteikia mums Žemė, ir jie pasibaisėję, nes esame ant pačios mūsų išteklių išeikvojimo ribos. Apie tai išleista ir leidžiama daugybė straipsnių, kuriuos dabar ir renkame. Tai didžiulis kiekis medžiagos.
Taip pat turime didžiulį kiekį medžiagos apie auklėjimą. Juk priėjome iki to, kad nesugebame auklėti žmogaus. Suteikti tam tikrą išsilavinimą galime, nors irgi neaišku, ar paskui jis ras darbą.
Tačiau mes nemokame kurti žmogaus, kitaip tariant, iš mažo vaiko, iš „mažo gyvūno“, kuriuo jis gimsta, išauklėti Žmogų, kuris išlaiko harmoniją, kuris palaiko gerus ryšius su kitais, kaip kad to šiandien reikalauja mūsų globalus pasaulis. Reikia teisingai paaiškinti žmonėms, ką reiškia „globalus“ – t. y. visiškai susijęs pasaulis.
Aš pradėjau savo mokslinį darbą tirdamas biokibernetines sistemas − organizmo sistemas: kokiu būdu jis save palaiko, kaip savo viduje išsaugo vidinę pusiausvyrą, homeostazę su supančia gamta ir savo viduje. Tai nuostabi sistema. Remiantis žiniomis apie šią sistemą sukurta medicina: atlikdami analizes ir tyrimus gydytojai patikrina įvairius organizmo parametrus: kurie iš jų yra pusiausvyroje vieni su kitais, o kurie ne.
Sudarytos specialios lentelės, kurios rodo, kaip egzistuoja, kokios būklės yra mūsų vidinė sistema: spaudimo ir įvairiausių temperatūrų palaikymas, įvairiausių elektrolitų, rūgščių ir t. t. atitikimas. Kalbama apie didžiulį tarpusavyje susijusių duomenų bloką.
Mūsų pasaulinė visuomenė šiandien lygiai tokia pati. Jos daugiau nepadalysi į atskiras šalis iš įpročio. Tačiau psichologiškai mes dar nepasiruošę tam, nesuprantame šito.
Mums būtina išsivystyti ir suprasti globalią sistemą, suprasti darnų ryšį, kuriame ji turi save palaikyti. Ši pusiausvyra ir suteikia mums normalaus gyvenimo pojūtį.
Vos tik kuri nors bendro žmonijos organizmo dalis išeina iš pusiausvyros, netenka teisingo tarpusavio ryšio su kitais – iš karto atsiranda ligos. Be to, jos gali kilti pačiose įvairiausiose sistemose ir atsiliepti pačiomis įvairiausiomis formomis. Mes dar nesuprantame šito, mokslininkai dar tik pradeda tyrinėti globalius mechanizmus.
Apie analogiškų, globalių, uždarų sistemų elgseną žinome iš techninės pusės. O štai žmonių visuomenėje, vos tik imame tai įsivaizduoti, išryškėja baisus neatitikimas su tuo, ką turime šiandien. Tačiau Gamta pamažu vysto mūsų globalų požiūrį į pasaulį.

Iš 2011 m. birželio 10 d. pirmosios kongreso pamokos Maskvoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Bet kokiam užsispyrimui yra ribos

Kai upelis tampa upe

Įprastinio pasaulio transformacija

Komentarų nėra

Perspektyvos priklauso nuo norų!

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Klausimas: Kaip vertinate pasaulio biržų veiklos perspektyvas?
Atsakymas: Klausimas aiškiai ne mano adresu, aš nesu ekonomistas. Pasakysiu tik, kad pasaulis pradeda pavargti nuo to, kas vyksta. Blogas ženklas, kai negeros nuojautos apninka daugumą žmonių. Nuotaikos tendencija – žemyn. Optimistų mąžta, politikų galimybėmis niekas netiki, pasitikėjimas jais išseko, nebelaukiama normalizacijos, vis grasinama naujais bankrotais, visi prislėgti.
Kaip rašo E. Klainas „The Washington Post“, niekas nežino, kur ekonomika pradės atsigauti, užtikrintai galima pasakyti, kas nebus atsigavimo pradininkės – ne JAV, ne Europa, ne Japonija, ne Kinija, kur ekonomika perkaitusi, o valdantieji svajoja tik apie „minkštą nusileidimą“, t. y. bijo bankroto ir tautinių neramumų.
Kol kas jaučiame, kad pripratome prie krizės, bet tai laikina – Gamta atves mus į protą, į panašumą su ja. Tarpusavyje ir su aplinka privalome tapti nedalomu vienetu. Tai žmonėms pasiekiama, išpildant tarpusavio laidavimo sąlygą, sukuriant gerą tarpusavio ryšį ir susiformuojant požiūrį į Gamtą kaip į save patį. Tokiu būdu pasaulis pasieks harmoniją, pusiausvyrą, – tai įsiviešpataus ir tarp mūsų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Abipusis laidavimas – visam pasauliui

Bandymai sušvelninti smūgį…

Gamta netoleruoja disbalanso

Komentarų nėra

Išorinė jėga

Kabala

Mūsų vystymąsi galima suskirstyti į dvi dalis:
1. Į visus tuos neišvengiamus etapus, kada žmonės savo gyvenimu ir veiksmais gali nusiraminti mūsų pasaulio ribose.
2. Į tarpsnį, kuriame žmogus supranta, kad jokios jo čia žinomos priemonės daugiau neveikia, – jam būtina suvokti šaknį.
Tada visa išorė tampa nereikšminga, kaip pasakyta: „Kūrėjui nėra svarbu, kaip skerdžiamas aukojamas gyvūnas: nuo gerklės ar nuo sprando“. Kitaip tariant, nėra mūsų pasaulyje tokių veiksmų, per kuriuos iš tikrųjų galėtume suvokti Kūrėją. Todėl turime rasti naują, visiškai kitą priemonę – grąžinančią į šaltinį Šviesą. Dėl šios jėgos ir pradedame save vystyti.
Čia yra labai aiškus skirtumas:
- arba esame mūsų pasaulyje ir naudojame jo atributus, nes mūsų noras yra tik čia ir mes norime gauti tai, kas yra šiame pasaulyje, be to, tikimės kažko daugiau po mirties.
- arba norime šiame gyvenime atskleisti naują priemonę, kurios nėra šiame pasaulyje, – grąžinančią į šaltinį Šviesą, naują, ypatingą jėgą, kuri atveria mus ir išryškina mumyse visiškai naujus troškimus ir pripildymus, kurie su tuo, kas buvo iki šiol, neturi jokio ryšio.
Aš gyvenu kaip žmogus mūsų pasaulyje – su šeima, turiu darbą, sieja socialiniai tarpusavio santykiai, su visomis savo žiniomis ir jausmais, – ir šis žmogus niekaip nesusijęs su tuo, kas formuojasi manyje veikiant Šviesai, grąžinančiai į šaltinį. Ji vysto manyje sielą, aukštesniąją Kūrėjo dalelę, dieviškąjį pavidalą, kurį suvokiu, suformuoju savyje, dalyvaudamas šiame procese kartu su Šviesa.
Tokiu atveju, tai, kas buvo anksčiau, vadinama „gyvūniniu lygmeniu“, o naujoji dalis vadinama „žmogumi“ ( hebr. „adam“), nes ji panaši į Kūrėją (hebr. domė).
Štai kodėl išoriniai veiksmai neturi reikšmės. Padės man tik viena – grąžinančios į šaltinį Šviesos pritraukimas. Nėra kitos jėgos, kuri pakeltų mane iš gyvūninio lygmens į žmogaus pakopą. Čia reikalinga būtent išorinė jėga ir visa kabalos metodika nukreipta tik į tai.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi bėgant nuo prasmės

„Kas“ sukūrė „Tai“?

„Kvieskite Jį, kol Jis arti!“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai