Pateikti Ketvirtadienis, 1 rugsėjo, 2011 dienos įrašai.


Tarp menkumo ir didybės

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Paprastai mes lengvai įsijungiame į vienas ar kitas bendruomenes. Svetimi troškimai be jokių pastangų tampa savais. Kodėl grupėje taip nebūna? Kodėl reikalingos kasdieninės pastangos tiek daug metų?
Atsakymas: Dėl to, kad išoriniame pasaulyje svetimi troškimai sutampa su tavaisiais, o dvasinis kelias iki pačios pabaigos išgrįstas pastangomis.  Jame nieko negalima įgyti, neskiriant pastangų, – juk tu ištaisai norą, t. y. veiki prieš jį. Ir dėl to nieko negali įgyti be pastangų.
Kas kartą turi nukreipti save tiesia linija ir kiekviena akimirka šiame kelyje lydima pastangų. Be to, tavo pastangos nukreiptos ne į Kūrėją – čia tu nieko negali padaryti, tai už tave atliks Šviesa.
Tavo pastangos nukreiptos tik į tai, kad nuolatos būtum aplinkoje, kaip galima labiau aukštesnėje, svarbesnėje, galingesnėje, – kad ji užtikrintų norą vystytis, o taip pat bejėgiškumo jausmą. Dėl šių dviejų polių tu atsigręši į Šviesą ir Ji nuves tave pirmyn.
Aš turiu dešimt sfirų nuo Malchut iki Keter. Apskritai, tai ir yra mano siela arba parcufas. Malchut atžvilgiu aš turiu suvokti, kas yra asmeninis menkumas, o Keter atžvilgiu  – kas yra didingas tikslas.
Todėl man reikia kreiptis į grupę, juk tik ji gali mane tuo aprūpinti. Ir tuomet manyje atsiranda apimtis  – indas iš dešimt sfirų, nusidriekiantis tarp dviejų polių: aš – mažas, o Kūrėjas – didis.
Kol kas kalba eina apie pačius paprasčiausius dalykus, kurie  tavyje sukuria tam tikrą dvasinio indo apimtį.  Tu turi ir menkumą, ir didybę. Tai paprašyk ištaisymo, kad šis pagrindas įgytų davimo formą, kad joje prasidėtų davimo poslinkiai, – ir tada Šviesa ateis.
Ji niekada neatsiliepia į norą, kuris kyla tavyje asmeniškai. Jis negali tapti tikru prašymu, kuris vadinamas MAN. Tokiu prašymu gali tapti tik noras, kilęs grupėje.

Iš 2011 m. birželio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsakymo nėra – prašymas netikras

Šviesa, sklindanti per plyšius sienoje

Dvasinis liftas

Komentarų nėra

Draugai, įjunkite Šviesą!

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Dažnai sakome, kad turime žaisti teisingus santykius grupėje. Koks tai žaidimas?
Atsakymas: Žaidimas – tai judėjimo pirmyn stimuliatorius. Todėl žaidimą priskiriame vaikams, juk jie auga ir vystosi etapais. O tie, kurie liaujasi žaidę, daugiau nebesivysto.
Kaskart apibrėždamas savo esamą būseną, tikrinu ją ir priešais save piešiu kažkokį paveikslą, ateities pavidalą, į kurį norėčiau patekti, ir toks perėjimas iš vienos būsenos į kitą vadinamas žaidimu. Juk aš žaidžiu šį būsimą vaizdą ir noriu jame būti, įgyti tokią formą.
Žaisdami paprastai įsivaizduojame, kaip galėtume įgyti sėkmę, išlošti, ko nors pasiekti. Būna išorinis žaidimas – kaip pasiekti tam tikrų išorinių laimėjimų, ir būna labiau vidinis žaidimas, kai patiriu pokyčius savyje. Tačiau ir viena, ir kita – žaidimas.
Visa, kas vystosi, turi norimą būseną ir esamą būsenas, įsivaizdavimą apie būsimą tikslą ir tos būsenos siekimą. Taip vyksta augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse, ne tik su žmogumi. Augale vyksta žaidimas tarp jo ląstelių, gyvūnas žaidžia pats arba su kitais, lygiai taip elgiasi ir žmogus fiziologiniu lygmeniu.
Tačiau žmogus, kuris vadinamas „Adam“, kuris trokšta būti panašus į Kūrėją, – žaidžia būtent šį žaidimą: kaip tapti panašiam į Kūrėją. Tam reikia nuolat įsivaizduoti šią formą: ką reiškia būti panašiam į aukštesniąją pakopą, būti lygiam su Juo, kas yra susiliejimas, savybių panašumas – ir žaisti tai grupėje.
Tai reiškia, kad drauge turime įsivaizduoti tokią būseną, kai tarpusavio ryšyje − mūsų bendro indo viduje įsivaizduojame Kūrėjo pavidalą. Todėl jame turi būti visiška lygybė, draugystė. Žodis „draugas“ (chavėr)  kilęs iš žodžio „susijungimas“ (chibur), o susijungimas įmanomas tik tarp lygių, su sąlyga, kad yra tarpusavio meilė, davimas ir  laidavimas.
Kas kad mes visai ne tokie, tačiau jeigu žaidžiame su draugais tokius santykius, mūsų būsimą formą, tai nuolatos veržiamės to link, kad mūsų ryšys, mūsų bendras noras įgautų abipusę davimo formą. Ir akimirką, kai gauname tą davimo formą, pajausime lyg joje būtų užsidegusi Šviesa dėl to, kad pagaliau užmezgėme mūsų ryšį! Ir tada Šviesa įsijungia! Tai ir yra Kūrėjo atskleidimas.
Ir taip kiekvieną kartą vis ją įjungiame virš visų trukdžių. Juk nebūna žaidimo be kliūčių.

Iš 2011 m. liepos  25 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žaidimas – tai labai rimta

Kūrimo kryptimi

Išsivaduoti iš apgaulės

Komentarų nėra

Lemtingas skaičius

Filmai, klipai

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra