Tarp menkumo ir didybės

2011-09-1

Klausimas: Paprastai mes lengvai įsijungiame į vienas ar kitas bendruomenes. Svetimi troškimai be jokių pastangų tampa savais. Kodėl grupėje taip nebūna? Kodėl reikalingos kasdieninės pastangos tiek daug metų?
Atsakymas: Dėl to, kad išoriniame pasaulyje svetimi troškimai sutampa su tavaisiais, o dvasinis kelias iki pačios pabaigos išgrįstas pastangomis. Jame nieko negalima įgyti, neskiriant pastangų, – juk tu ištaisai norą, t. y. veiki prieš jį. Ir dėl to nieko negali įgyti be pastangų.
Kas kartą turi nukreipti save tiesia linija ir kiekviena akimirka šiame kelyje lydima pastangų. Be to, tavo pastangos nukreiptos ne į Kūrėją – čia tu nieko negali padaryti, tai už tave atliks Šviesa.
Tavo pastangos nukreiptos tik į tai, kad nuolatos būtum aplinkoje, kaip galima labiau aukštesnėje, svarbesnėje, galingesnėje, – kad ji užtikrintų norą vystytis, o taip pat bejėgiškumo jausmą. Dėl šių dviejų polių tu atsigręši į Šviesą ir Ji nuves tave pirmyn.
Aš turiu dešimt sfirų nuo Malchut iki Keter. Apskritai, tai ir yra mano siela arba parcufas. Malchut atžvilgiu aš turiu suvokti, kas yra asmeninis menkumas, o Keter atžvilgiu – kas yra didingas tikslas.
Todėl man reikia kreiptis į grupę, juk tik ji gali mane tuo aprūpinti. Ir tuomet manyje atsiranda apimtis – indas iš dešimt sfirų, nusidriekiantis tarp dviejų polių: aš – mažas, o Kūrėjas – didis.
Kol kas kalba eina apie pačius paprasčiausius dalykus, kurie tavyje sukuria tam tikrą dvasinio indo apimtį. Tu turi ir menkumą, ir didybę. Tai paprašyk ištaisymo, kad šis pagrindas įgytų davimo formą, kad joje prasidėtų davimo poslinkiai, – ir tada Šviesa ateis.
Ji niekada neatsiliepia į norą, kuris kyla tavyje asmeniškai. Jis negali tapti tikru prašymu, kuris vadinamas MAN. Tokiu prašymu gali tapti tik noras, kilęs grupėje.