Apribojimas iki taško

2011-09-2

Klausimas: Kaip suprantame vienybę kreipdamiesi į pasaulį?
Atsakymas: Susivienyti pagal tarpusavio laidavimo sąlygą – reiškia būti, kaip vienam žmogui su viena širdimi. Norėdami visas širdis sujungti į vieną širdį, visus norus į vieną norą, kokio kad jo būta iki sudūžtant indams, pereiname du etapus.
Pirmame etape neutralizuojame norą gauti dėl gavimo, taip pat išpildome chafėc chėsėd sąlygą: „Nedaryk kitam to, ko pats nekenti“. Dėl šios priežasties jau nesielgiu blogai artimo atžvilgiu, jau neteisiu žmogaus, kiek jis geras ar blogas, kiek galiu jį išnaudoti, valdyti ir apgaudinėti.
Daugiau neieškau naudos iš pasaulio, aš paprasčiausiai nieko nenoriu. Pažinęs visą didybę, visą savo blogio gudrumą, skatinantį kas akimirką daryti žalą kitiems, aš noriu minimaliai sumažinti savo norų naudojimą. Prašau tik to, be ko neišsiversiu, to, kas gyvybiškai būtina, tačiau ne savo naudai, o tik egzistavimui palaikyti – viliantis, kad po to įgysiu davimo savybę.
Noriu tapti tašku, panašiai kaip į Biną įsijungusi Malchut. Tik vienu tašku. Manęs lyg nėra, mano „Aš“ įsijungęs į Bina ir yra ištikimas jai it maža sėkla gimdoje. Kol kas aš – tik lašelis, egzistuojantis ne savo, o aukštesniosios pakopos sąskaita.
Toks pirmasis etapas, kai mūsų širdys dar nesusijungusios, tačiau ir neatmeta viena kitos.
Kitame etape jos ima artėti. Apie tai pasakyta: „Pamilk artimą, kaip save patį“. Visa savo širdimi (juk kitų instrumentų neturiu) tikrinu artimo širdį ir matau, kiek galiu jo pripildyti ir kiek gauti iš jo. Mano širdis visiškai tarnauja jo širdies pripildymui, ir jo santykis mano atžvilgiu lygiai toks pat. Tai ir yra širdžių vienybė, kurią pasiekiame, vykdydami meilės artimui kaip sau principą ir šitaip tapdami kaip vienas žmogus su viena širdimi.