Pateikti Trečiadienis, 14 rugsėjo, 2011 dienos įrašai.


Hitleris, Stalinas, Achmadinežadas…

Grupė

Klausimas: Kas yra grupė? Tai kažkokia idėja, žmonės ar kažkas kita? Kodėl taip sunku susijungti su žmonėmis, kurie nepanašūs į mane?
Atsakymas: Kiekvienas žmogus pasaulyje savo siela susijęs su kitomis sielomis. Tau reikia įsiskverbti į šią vidinę tarpusavyje sujungtų sielų sistemą, tarsi panirti į jūros dugną. Ten surasi tą ryšių tinklą, kuris sujungia žmones.
Šiame tinkle yra Hitleris, Stalinas, Achmadinežadas, Mozė, Abraomas ir tu. Visi tie, kuriuos pažįsti pagal jų išorinę išvaizdą, taip pat tie, su kuriais esi artimiau pažįstamas, ten esate sujungti vieni su kitais pačiu geriausiu ryšiu.
O išoriniame pasaulyje kiekvienas iš jų tiksliai atlieka savo vaidmenį, kad pažadintų kitus priartėti prie šio tinklo, panirti jo vidun, kad ten surastų save, siela ir širdimi susijusį su visais kitais. Tau reikia rasti su jais vidinį kontaktą. Grupė – tai vidinė sielų jungtis. Tu privalai įsijungti kartu su visais.
Žinoma, kalbant apie grupę, turiu galvoje visų pirma tuos, kurie mokosi su mumis. Tačiau, jeigu prasiskverbsi šio ryšio vidun, tai pamatysi, kad tai – tinklas, kuris vienija visus, netgi pačius didžiausius mūsų priešus.
Turime suprasti, kad išorinis apvalkalas, kurio pavidalu egzistuojame šiame pasaulyje, suteiktas mums tam, kad priverstų vienas kitą dirbti vidinį darbą.
Visas šis darbas būtinas tau, kad Kūrėjas, jėga, kuri sujungia mus iš vidaus, atsiskleistų ir išorine savo išraiška. Viduje šią jungtį palaiko Jis, o iš išorės ją įgyvendinti turi tu! Jei sugebėsi nutrinti bedugnę tarp vidaus ir išorės, tai ir bus tavo visiškas išsitaisymas.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo detektorius

Grupė – tai mano šešėlis

Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Komentarų nėra

Kaip rasti kryptį Šviesos jūroje

Dvasinis darbas

Visi straipsniai iš knygos „Šamati“ skirti nustatyti teisingą mano santykį su savimi (su savo vidinėmis galimybėmis, gabumais, jėgomis, savybėmis) ir su tuo, kas ne manyje (su žmonėmis, visuomene, grupe, mokytoju, Kūrėju, gamta), kad suprasčiau, kaip keičiuosi, kieno sąskaita, kokiu būdu turiu veikti, kad atvesčiau save į tobulą būseną.
Bėda ta, kad mes, viena vertus, nieko patys negalime padaryti, juk viso labo esame noras – noras prisipildyti, noras mėgautis.
Kita vertus, jei nieko negalime padaryti patys ir esame tiktai vienas noras, kuris sukurtas kaip priešingas Kūrėjui, Šviesai, kaip galime prašyti pakeisti save, prašyti pasikeisti, reikalauti, veikti savarankiškai arba per kitas sistemas?
Kitaip tariant, esame dvilypėje padėtyje. Viena vertus – aš pats nieko negaliu atlikti, kita vertus – turiu pasiekti tokią būseną, kai mano prašymas, mano noras sukels tokį poveikį man, kurio padedamas pasikeisiu.
Štai šis taškas mums yra labai sudėtingas, nes žmogus kaip tik ir nesupranta savo teisingos sąveikos su jį sukūrusia Aukštesniąja jėga.
Kitaip tariant, aš turiu pasiekti tokią būseną, kurioje jaučiu visišką savo negalėjimą išsitaisyti, pripažįstu ir suprantu, kad mano pokytis gali įvykti, tik veikiant išorinei jėgai.
Kita vertus, ši išorinė jėga, kurios nėra manyje, yra pastovi, aš niekaip negaliu jos paveikti. Ji absoliuti. Aš galiu veikti ne ją, o save, pasiduodamas jos poveikiui būtent savo prašymu.
Mano prašymas ir yra mano veiksmas, kai keičiu savo požiūrį į šią Aukštesniąją jėgą ir tokiu būdu keičiu jos poveikį man, ir Ji ištaiso mane. Taigi praktiškai darbas vyksta žmoguje ir priklauso nuo jo noro, nuo jo ketinimo, jėgos, krypties. Be to, jis yra absoliučiame, tobulame, nekintamame lauke. Tačiau darbą atlieka būtent šis laukas, kai jį veikia. O žmogus paveda save šio lauko poveikiui.
Žvelgiant iš noro išsitaisyti pusės, žmogus – tai aktyvus elementas. O žvelgiant iš paties žmogaus išsitaisymo taško, jis yra pasyvus – ištaiso jį Šviesa, kurios jame nėra, kuri jį supa ir yra nekintanti.
Kalbėti apie šią būseną galima daug, tačiau ji turi palaipsniui susiformuoti mumyse kaip apibrėžta, tiksli, vidinė mano ir Šviesos, Kūrėjo būsena.
Baal Sulamo straipsnis „Lišma – tai žadinimas iš aukščiau, ir kam reikalingas žadinimas iš apačios“ yra vienas iš tų, kuriame kalbama apie teisingą žmogaus santykį su Kūrėju, su Aukštesniąja jėga. Kai kalbama apie žmogų, omenyje turimas mūsų noras – kokiu būdu jis gali pasikeisti, jeigu teisingai pasiduosime Šviesos poveikiui.
Davimo savybė, kurią galime įgyti ir prie kurios palaipsniui artėjame, veikiant Šviesai, vadinama „lišma“ – „dėl Jo“. O priešinga jai savybė vadinama „lo lišma“ – „ne dėl Jo“, tai yra dėl savęs.
Norai mumyse kyla nepriklausomai nuo mūsų, jų nekontroliuojame, o kontroliuojame tiktai ketinimą – ko norime kiekvieną laiko akimirką, į ką veržiamės.

Iš 2011 m. birželio 15 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Komentarų nėra