Kaip rasti kryptį Šviesos jūroje

Dvasinis darbas

Visi straipsniai iš knygos „Šamati“ skirti nustatyti teisingą mano santykį su savimi (su savo vidinėmis galimybėmis, gabumais, jėgomis, savybėmis) ir su tuo, kas ne manyje (su žmonėmis, visuomene, grupe, mokytoju, Kūrėju, gamta), kad suprasčiau, kaip keičiuosi, kieno sąskaita, kokiu būdu turiu veikti, kad atvesčiau save į tobulą būseną.
Bėda ta, kad mes, viena vertus, nieko patys negalime padaryti, juk viso labo esame noras – noras prisipildyti, noras mėgautis.
Kita vertus, jei nieko negalime padaryti patys ir esame tiktai vienas noras, kuris sukurtas kaip priešingas Kūrėjui, Šviesai, kaip galime prašyti pakeisti save, prašyti pasikeisti, reikalauti, veikti savarankiškai arba per kitas sistemas?
Kitaip tariant, esame dvilypėje padėtyje. Viena vertus – aš pats nieko negaliu atlikti, kita vertus – turiu pasiekti tokią būseną, kai mano prašymas, mano noras sukels tokį poveikį man, kurio padedamas pasikeisiu.
Štai šis taškas mums yra labai sudėtingas, nes žmogus kaip tik ir nesupranta savo teisingos sąveikos su jį sukūrusia Aukštesniąja jėga.
Kitaip tariant, aš turiu pasiekti tokią būseną, kurioje jaučiu visišką savo negalėjimą išsitaisyti, pripažįstu ir suprantu, kad mano pokytis gali įvykti, tik veikiant išorinei jėgai.
Kita vertus, ši išorinė jėga, kurios nėra manyje, yra pastovi, aš niekaip negaliu jos paveikti. Ji absoliuti. Aš galiu veikti ne ją, o save, pasiduodamas jos poveikiui būtent savo prašymu.
Mano prašymas ir yra mano veiksmas, kai keičiu savo požiūrį į šią Aukštesniąją jėgą ir tokiu būdu keičiu jos poveikį man, ir Ji ištaiso mane. Taigi praktiškai darbas vyksta žmoguje ir priklauso nuo jo noro, nuo jo ketinimo, jėgos, krypties. Be to, jis yra absoliučiame, tobulame, nekintamame lauke. Tačiau darbą atlieka būtent šis laukas, kai jį veikia. O žmogus paveda save šio lauko poveikiui.
Žvelgiant iš noro išsitaisyti pusės, žmogus – tai aktyvus elementas. O žvelgiant iš paties žmogaus išsitaisymo taško, jis yra pasyvus – ištaiso jį Šviesa, kurios jame nėra, kuri jį supa ir yra nekintanti.
Kalbėti apie šią būseną galima daug, tačiau ji turi palaipsniui susiformuoti mumyse kaip apibrėžta, tiksli, vidinė mano ir Šviesos, Kūrėjo būsena.
Baal Sulamo straipsnis „Lišma – tai žadinimas iš aukščiau, ir kam reikalingas žadinimas iš apačios” yra vienas iš tų, kuriame kalbama apie teisingą žmogaus santykį su Kūrėju, su Aukštesniąja jėga. Kai kalbama apie žmogų, omenyje turimas mūsų noras – kokiu būdu jis gali pasikeisti, jeigu teisingai pasiduosime Šviesos poveikiui.
Davimo savybė, kurią galime įgyti ir prie kurios palaipsniui artėjame, veikiant Šviesai, vadinama „lišma“ – „dėl Jo“. O priešinga jai savybė vadinama „lo lišma“ – „ne dėl Jo“, tai yra dėl savęs.
Norai mumyse kyla nepriklausomai nuo mūsų, jų nekontroliuojame, o kontroliuojame tiktai ketinimą – ko norime kiekvieną laiko akimirką, į ką veržiamės.

Iš 2011 m. birželio 15 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>