Pateikti Sekmadienis, rugsėjo 18, 2011 dienos įrašai.


Pasaulinė šalis

Krizė, globalizacija

Nuomonė: Martinas Volfas (Britanijos verslo dienraščio „The Financial Times“ ekonomikos apžvalgininkas, Oksfordo pasaulinės politikos instituto vyr. mokslo darbuotojas): Pagrindinė kliūtis pasauliui klestėti – suverenių valstybių egzistavimas. Problemas, su kuriomis šiandien susiduriame, sukelia ne atskirų valstybių klaidos, o pats jų, t.y. valstybių egzistavimas.
Nelygybė tarp žmonių sustiprėjo dėl nevienodo įvairių bendruomenių vystymosi. Gyvenimo lygio atotrūkis tarp turtingų ir skurdžių pasaulio šalių ir toliau augs.
Tokie skirtingi vystymosi rezultatai paaiškinami istorinių jėgų poveikiu, sustiprinančiu nevienodą vystymąsi. Turtėjančiose šalyse visi gyvenimo standartai kyla, o „nesėkmingos“ šalys patenka į neigiamą užburtą ratą: žemas pragyvenimo lygis riboja piliečių aprūpinimą visuomeninėmis gėrybėmis, kurios prisideda prie ekonomikos augimo.
Įsivaizduokite, kad pagal JAV pavyzdį sukuriama pasaulinė federacija su lygiomis balsavimo teisėmis. Tokioje įsivaizduojamoje pasaulinėje šalyje į skurdžius regionus būtų nukreipiama daugiau išteklių infrastruktūroms finansuoti, švietimui, sveikatos apsaugai ir teisėsaugos sistemoms.
Nuo valstybių pastangų vienybės aprūpinant visuomeninėmis gėrybėmis globaliu mastu išlošia visi, bet atskiros šalys suinteresuotos perkelti su tuo susijusias išlaidas ant kitų pečių.

Daugiau šia tema skaitykite:

Planeta ant ribos

Globalizacija – konfliktų šaltinis

Globalizacija

Komentarų nėra

Pasirodo, viskas yra manyje

Dvasinis darbas, Grupė, Realybės suvokimas

Klausimas: Kaip atpažinti, kad aš iš tikrųjų myliu savo draugą, o ne apgaudinėju patį save?
Atsakymas: Šito reikia mokytis ir stengtis taip daryti. Tačiau patirtis ateina ne iš karto. Juk vos pradėjus mokytis kabalos, man sakoma, kad reikia susijungti su kitais, išeiti iš savęs ir pamėginti pajausti artimą, ir kad tik susijungus galima atskleisti dvasinį pasaulį. Aš girdžiu šiuos žodžius, tačiau man tai tik tuščias garsas, aš tiesiog nesugebu jų suvokti.
Tai trunka mėnesius, tačiau šis laikas nepraeina veltui: kiekvieną kartą po truputį kažkas smelkiasi vidun. Pamažu pradedu suprasti, kad išeities nėra ir nepaisydamas abejingumo, atstūmimo ir pasibjaurėjimo tuo, kad man reikia su kažkuo susijungti, aš vis tik bandau kažkaip šitai atlikti.
Ir ypatingai turime stengtis susijungti tarpusavyje pamokų metu. Nes knygose, kurias mokomės, parašyta apie mūsų ištaisytas būsenas, apie teisingą mūsų tarpusavio ryšį. Ten kalbama apie daugybę veiksmų ir savybių, kurių absoliučiai nesuprantame: apie sfiras, parcufus, pasaulius, smūginius susijungimus (zivug de akaa), apie tai, kaip Šviesos patenka į indus/norus ir išeina iš jų. Bet iš tikrųjų visi šie veiksmai vyksta mumyse ir yra projektuojami išorėje.
Būtent apie tai parašyta knygose. Tai ypatinga dvasinė psichologija, aprašanti mano ir išorinio pasaulio sąveiką. Juk kol kas savo egoistinėse savybėse suvokiu pasaulį, kuris yra mano viduje. Aš negaliu ištraukti savo akių ir ausų laukan, aš sugaunu tai, kas pereina per mano nervų galūnes ir per jas patenka į smegenis.
Ten ši informacija apdorojama ir manyje kyla bendras paveikslas, kuris kuriamas remiantis mano penkiais jutimo organais. Kitaip tariant, tai paveikslas, kurį jaučiu viduje! Man tik atrodo, jog visa tai yra išorėje.
Tačiau, kai bandau iš savęs išeiti išorėn − į artimo norą, įgyju kitus penkis jutimo organus − išorinius mano atžvilgiu. Jie vadinami kėtėr, chochma, bina, zeir anpin, malchut − penkios sfiros. Ir juose pradedu suvokti išorinius reiškinius − tai, kas vyksta išorėje. Taigi kabalos mokslas paaiškina, kokiu būdu jaučiu tai, kas vyksta ne manyje.
Todėl, kai kartu skaitome kabalistų parašytą knygą stengdamiesi atskleisti joje, kaip suvoksime pasaulį išėję iš savęs, iš savo ego kitų link, − nors dar nesuprantame, kas joje pasakojama, bet siekiame šio jausmo, tuomet augame dvasiškai, vystomės, kad taptume Žmogumi.
Juk ir mūsų pasaulyje norėdami tapti dideliais, žaidžiame įvairius žaidimus, atliekame visokius veiksmus ir taip augame. Štai ir mūsų dvasiniame darbe viskas turi vykti būtent taip: natūraliai ir paprastai.
Tačiau mūsų pasaulyje, kur vystausi tik veikiamas vienos jėgos − savo ego, mane pažadina augti tam, kad paskui tapčiau turtingas, sėkmingas, žinomas. O dvasiniam pakilimui, t. y. vystymuisi tarp dviejų norų, − manęs niekas neverčia.
Todėl turiu būti atitinkamoje aplinkoje ir pažadinti ją, kad ji suteiktų man dvasingumo norą, kad „įžiebtų ugnį manyje“ ir aš imčiau siekti dvasinio pasaulio, panašiai kaip mūsų pasaulyje siekiu gauti to, ko labai stipriai noriu gauti.
Kitaip tariant, norėdamas tapti Žmogumi, pats turiu suformuoti savyje norą vystytis. Tai labai sunku ir priklauso nuo mano santykio su aplinka.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios pamokos kongrese „UNIDOS“, Madride

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip paklusnus molis meistro rankose

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Įsikūnyti į kitą

Komentarų nėra

Revoliucija manyje

Filmai, klipai

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra