rašykite
prenumeruokite
2011-09-27 
Video klipas rusų k.
Komentarų nėra Kabalos mokslas ir gyvenimo prasmė
Michaelio Laitmano dienoraštis
2011-09-26 
Nuomonė (Ričard Haas, JAV tarptautinių santykių Tarybos prezidentas, politinio planavimo skyriaus prie JAV Valstybės departamento viršininkas): Globalizacijos procesas nesuteikia pagrindo viltims, kad ir ekonomikoje sulauksime augimo. Globalizacija neužkerta kelio ekonominėms krizėms. Visos prognozės apie šito proceso vystymąsi pasirodė klaidingos.
Šalių dalyvavimas globalizacijos procese neskatina nacionalinio savitumo netekimo ar vidinės valstybės struktūros pertvarkymo. Nėra įrodymų, kad kuo daugiau šalyje demokratijos, tuo labiau ji įtraukta į globalizacijos procesą.
Dar daugiau, globalizacija dar nepajėgi užkirsti kelio karams. Izraelis ir Indija priklauso prie labiausiai globalizuotų šalių pasaulyje, transnacionalinės korporacijos jų ekonomikos veikloje dalyvauja aktyviausiai, tačiau tai netrukdo abiem šalims dalyvauti kariniuose konfliktuose.
Komentaras: Neabejotina – jeigu globalizaciją įgyvendina egoistinės, jėgos, priemonės, šalys, kompanijos, tokia globalizacija prieštaravimus tik sustiprins. Tai mes greitai pamatysime „bendroje Europos rinkoje“ – egoistų, nekenčiančių vienas kito ir priverstų priklausyti vienas nuo kito, sambūryje.
Tai tikras šiuolaikinis Babilonas prieš pat savo griūtį. Čia nėra savanoriško susibūrimo, kad būtų sudaryta galimybė pasiekti aukščiausią tikslą – atskleisti vienybę ir Kūrėją.
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-09-26 
Klausimas: Ką reiškia paprašyti Kūrėjo? Tam reikia turėti Jo savybių?
Atsakymas: Prašyti reiškia, kad aš ieškau, reikalauju ir netgi prašau pasikeisti, juk turiu atskleisti savo norą. Pats save teisiu (tai ir reiškia melstis −,,lehitpalėl‘‘), tyrinėju, kokių savybių man trūksta, ir kaip galėčiau gauti davimo jėgą.
Išsiaiškinu, kad ši jėga glūdi visuomenėje. Todėl, jeigu įeisiu į šią visuomenę ir visa savo širdimi ir siela panorėsiu įsilieti į draugus, susijungęs su jais vidiniu ryšiu, kad visiškai ten ištirpčiau, – tai ten rasiu davimo jėgą. Būtent dėl to aš ir meldžiuosi.
Meldžiuosi, kad pasiekčiau tokią būseną, kai visus matysiu esant tobulus, susijungusius. Ta būsena vadinasi Šchina, bendru sielų susirinkimu (knėsėt israel). Noriu būti ten ir meldžiuosi, kad manyje realizuotųsi šis susijungimas, kuriame jungiasi (konėsėt) visos sielos, kurios veržiasi ,,tiesiai pas Kūrėją“ (israel, jašar−ėl).
Aš nesikreipiu į kažkokia išorinę, neprikausomai egzistuojančią jėgą ir norą, į kažkokį įsivaizduojamą pavidalą. Visos maldos yra skirtos Malchut (Acilut pasauliui arba Begalybės pasauliui) – mūsų tarpusavio susijungimui, kur atskleidžiame tarpusavio davimą. Aš noriu, kad manyje atsiskleistų tokia būsena, to ir prašau.
Būtent čia yra subtilus momentas, kad nepradėčiau įsivaizduoti kažkokio stabo ar pavidalo – tik būseną, kur esame susijungę ir įsijungę vieni į kitus, kur mus jungia visiškas davimas!
Teisingiau būtų tai vadinti ne jėga, o savybe, nes jėga gali būti įsivaizduojama kaip kažkas atskiro, o savybė – tai, ką aš pats ruošiuosi įgyti. Tai itin subtilūs skirtumai, bet jie nulemia mano ketinimų teisingumą, ir todėl jie yra principiniai.
Pasakyta: ,,Nėra nieko kito, tik Jis“ – mums reikia įsivaizduoti kaip savo būseną tobuloje sistemoje. Ir tuomet mes galime buti tikri, kad neklysime.
Iš 2011 m. rugsėjo 22 d. pamokos pagal knygą „Šamati“
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-09-25 Nuo
monė: (B. Linnas, fondo „Naujoji Amerika“ ekspertas): Dabartinė finansinė krizė – tai „laisvosios prekybos“ krizė, kurią sukėlė tai, kad per pastaruosius metus JAV popierių keitė į gamybines prekes/darbą/ energiją.
Pasaulyje susikaupė per daug dolerių – ir tai išpūtė „burbulą“. Artimiausioje perspektyvoje būtina palaikyti egzistuojančią finansinę sistemą, bet tik tam, kadbūtų galima ją taikiu būdu pakeisti. Paprasčiausias būdas – įvesti vieningą valiutą pasaulyje. Bet, atrodo, tai niekada neįvyks.
Komentaras: Autorius siūlo vieningą valiutą todėl, kad ekonomika yra mūsų egoistinių tarpusavio santykių demonstracija. Nusivylimas, kad tai niekada neįvyks, suprantamas, bet gamta kančiomis privers mus atsisakyti ne tik nacionalinių valiutų, bet visų ir visokių egoistinių vertybių.
Kabala siūlo kelią, kaip neskausmingai pereiti į ištaisytą dvasinę būseną ir kaip apdovanojimą gauti beribį pripildymą…
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-09-25 
Savo sprendimu į visus žiūrėti kaip vieną šeimą mes keičiame tarpusavio santykius tarp visų visuomenės sluoksnių. Tai labai rimtos, vidinės, skausmingos permainos – juk mes nesukurti taip, kad galvotume apie visus, kad kiekviena partija nusileistų siekdama būti kartu su visais.
Tačiau niekas neprivalo keistis ir atsisakyti savo įsitikinimų. Yra vietos visoms nuomonėms ir priėjimams, tik reikia prisiminti, kad mes visi – viena šeima, reikia suprasti, kad ir kitam joje yra vietos, bei rūpintis tuo, kad mes taptume integralūs.
Galiausiai turime tarpusavyje susitarti ir visiškai suprasti, įsisąmoninti ir priimti šį sprendimą. Visa tauta turi sutikti su tuo, kad šiandien turime elgtis būtent taip, remdamiesi dalyvavimo ir meilės jausmu.
Šis mūsų gyvenimo aptarimas „darbas prie apvalaus stalo“ turi nepertraukiamai tęstis. Kasdien vykstant pasikeitimams turime nuolatos aptarinėti mūsų problemas, pasverti jas ir palaikyti pagal taikomą būtinybės, sprendimų padėti ir priemonių perkėlimo skalę. Šis „apvalusis stalas“ turi būti pavyzdys visai visuomenei, kaip iš tikrųjų tapti vieninga šeima. Toks vidinis nusistatymas turi karaliauti kiekviename, kitaip sėkmės nebus.
Priimdami sprendimus už „apvalaus stalo“, mes visą laiką privalome eiti pirmyn laikydamiesi tarpusavio laidavimo principo – diena iš dienos. Žinoma, iš pradžių bus daug problemų ir nesutarimų. Šis nuoseklus, nepertraukiamas kūrimas tęsis tol, kol iš tikrųjų nesusitarsime. Taip visam pasauliui parodysime naujų sprendimų priėmimo pavyzdį. Tai nėra paprastas atviras svarstymas – tai auklėjamasis aktas šalies ir pasaulio mastu. To niekada nebuvo.
Prie to mus stumia gamta. Yra daug tyrimų, rodančių, kad pasaulis pasikeitė, tapo tarpusavyje susijęs, mes pasiekėme tokį jo modelį, kuris susieja mus kartu. Ir jeigu mes neatitiksime jo, prišauksime sau gamtos smūgius.
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-09-24 
Pranešimas: Gatvės riaušių epidemija, rugpjūtį apėmusi anglų miestus, persimetė į Europos kontinentą. Hamburgo policijai sunkiai pavyko miesto pakraščiuose nuslopinti visą seriją neramumų, kurie buvo analogiški Londono įvykiams. Į miestą buvo skubiai sutelktos papildomos policijos pajėgos.
Būtent politinį susidūrimų pobūdį pabrėžia Hamburgo policija, ragindama nelyginti riaušių mieste su Londono įvykiais – jų nelydi plėšikavimai. Užfiksuota tik viena organizuota grupuotė, turinti ne daugiau kaip 50 tūkstančių žmonių. Tačiau padėtis mieste kur kas sudėtingesnė. Mieste buvo sutelkta daugiau kaip 2 tūkstančiai policininkų.
Riaušėms slopinti jau buvo naudojamos vandens patrankos ir plastiko kulkos. Per susirėmimą sužeista 14 žmonių, iš jų 11 policininkų. Tai rodo, kad neramumai nebuvo stichiški, jų dalyviai ruošėsi pasipriešinti policijai, apsiginkluodami armatūra ir akmenimis.
Tai liudija ir šūkis, tapęs dabartinių riaušių devizu: „Londonas – visur!“
Komentaras: Kadangi pasaulyje vis labiau atsiskleidžia tarpusavio ryšys tarp tautų ir visuomenės, nieko nuostabaus, kad nuotaikos persimeta iš vienos vietos į kitą ir nepriklauso nuo atstumų. Jausmas „kartu“ vienija, įaudrina. Jeigu nenukreipsime jų į naudingą solidarumą, „gerą abipusį laidavimą“, tarptautinės gaujos, palaikomos bendro egoistinio siekio, griaus miestus kaip tornadai.
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-09-24 
Klausimas: Aš kreipiuosi į Kūrėją, kad Jis man padėtų duoti artimui. Ar galite tai apibūdinti moksliškiau? Juk „Kūrėjas“ iš esmės – Gamtos dėsnis…
Atsakymas: Kaip žinome, Malchut turi save anuliuoti prieš Zeir Anpiną. Tada Z”A priima jos norą, ir kartu jų norai pakyla pas motiną – Biną. Atsakydama ji turi suteikti Zeir Anpinui suaugusiojo būseną (kad jis taptų didelis), taip pat Šviesą Malchut.
Štai ko pasiekia duodantysis. Jei kažkada iš tikrųjų panorėsi duoti draugui, tai gausi dvigubai. Tai, ką jam suteiksi, tavyje sukurs suaugusiojo būseną, aukštesnį statusą, kad pagimdytum draugo pakopą ir atiduotum jam.
Jam tu būsi dvasiškai didis, būsi duodantysis. Šiame vaidmenyje iš jo gauni naujų troškimų, o iš aukščiau – pripildymą. Taip tu ir „putiesi“ kas kartą vis labiau ir labiau, gaudamas kitų norus ir Šviesą iš aukščiau.
Štai ką reiškia būti duodančiuoju. Bet „putiesi“ savo davimo induose, o čia slypi psichologinis perversmas. Kaip galima plėstis davime? Kur čia pelnas? Kaip pripildau save? Kuo prisipildau?
Tokia mūsų bėda: nejaučiame didelės naudos davimo induose. Tačiau iš brėžinio ji akivaizdi.
Iš 2011 m. birželio 27 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-09-23 
Klausimas: Kada sužinosiu, kad duodu, o ne gaunu?
Atsakymas: Tu sužinosi, kad duodi, kai pajausi, kad visa tai atliekama pasitelkus Šviesos jėgą, įsivilkusią į tave, ir kad per tave veikia Kūrėjas. O tu − instrumentas tos į tave įsivilkusios jėgos rankose. Tada tu išties duosi.
Tu duodi, kai jauti, kad su džiaugsmu esi ne savyje – kituose, ir ten atlieki aukščiausius veiksmus. Tavyje veikia Šviesa. Yra tokia vidinė dvasia, kuri tave stumia ir nukreipia. Tai toks pojūtis, kurio su niekuo negalima supainioti!
Bet jis ateina kaip visų ankstesniųjų, per jėgą atliktų veiksmų rezultatas. Svarbiausia – norėti duoti! Tu lyg stengiesi paleisti tą mašiną, vis iš naujo – kol ji pagaliau ims dirbti!
Iš 2011 m. rugpjūčio 14 d. virtualios pamokos
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-09-23 
Klausimas: Ar galima dviem frazėm apibrėžti vienijimosi, kurio žmonės galės siekti, sąvoką?
Atsakymas: Vienijimasis – tai veiksmas, visą žmoniją paverčiantis integralia Gamtos dalimi. Tuo pačiu mes nuraminame gamtą – savyje ir išorėje – ir visi esame santarvėje, pusiausvyroje su visomis jėgomis.
Viskas nurimsta – psichologine prasme, mechaninėse, biologinėse, zoologinėse bei kitose tarpusavio sąveikos sistemose. Visuose lygmenyse visos jėgos pasiekia pusiausvyros būseną.
Nėra nieko geriau už pusiausvyros būseną. Tai – harmonija tarp visų dalių, kurios galų gale jaučia tikrą gyvenimą, o ne tarpusavio kovą.
Gamtoje yra daug tinkamų pavyzdžių. Tai jau faktas, su kuriuo sutinka beveik visi mokslininkai, o taip pat sociologai ir psichologai. Mums net stengtis neteks – tiek daug žmonių mūsų laiku jau mąsto šia linkme.
Tačiau dėl kiekvieno asmeninio egoizmo jie negali susivienyti, kad paviešintų, prieš visus patvirtintų savo matymą. Net jeigu jie pabandytų, jų žodžiai pasirodytų visiškai bejėgiai – juk jie neturėtų dvasios.
Viešai paaiškinti skirta tiktai mums, ir niekas neperims šios prerogatyvos. Suprasti tai jie supranta, bet organizuotis ir kreiptis į tautą – negali. Ši užduotis lieka mums.
Klausimas: Kas būtent mums leidžia aiškinti žmonijai tai, kas vyksta?
Atsakymas: Vidinis ryšys su gėrio Šaltiniu, su Šaltiniu, kuris įgyvendina ištaisymą. Štai ką turime mes ir ko neturi kiti. Šios užduoties niekam negalėsime perleisti. Mes jos nepasisaviname – tiesiog niekas daugiau su ja nesusitvarkys. Aiškinimas turi kilti iš ryšio su Aukščiausiuoju.
Iš 2011 m. birželio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“
Daugiau šia tema skaitykite: