Taškas tarp įsibėgėjimo ir šuolio

2011-10-10

Žmogus, pradėjęs studijuoti kabalos mokslą ir besinaudojantis visomis jos priemonėmis, po tam tikro laiko pasiekia lūžio tašką, kai jau privalo baigti priverstinį, nesąmoningą vystymąsi. Pirmasis etapas skirtas tam, kad jis „susipažintų“ su savo būsena – tai būtina. Po to jis pasiekia bifurkacijos, lūžio (staigaus stabilios būsenos pokyčio) tašką, kuomet turi iš naujo įvertinti savo santykį su vystymusi, su gyvenimu, su savuoju noru, su Šviesa, su visomis jo žinioje esančiomis priemonėmis. Jis visiškai pakeičia savo ankstesniąją paradigmą, visą gyvenimo filosofiją ir sistemos, kurioje gyvena, supratimą.
Anksčiau ši sistema jį valdė, nes žmogus visapusiškai veikė gamtos viduje ir tik dėl savo nemokšiškumo manė esąs aukščiau už ją. Tačiau dabar jis jau supranta esąs visiškai priklausomas nuo gamtos, jos jėgų ir dėsnių – todėl privalo perimti valdymą į savo rankas. Kaip pasakyta: „Nugalėjo Mane sūnūs mano“. Tuomet žmogus supranta esąs ypatingame lūžio taške. Juk anksčiau jam tik atrodė, jog jis pats kažką keičia savo gyvenime, o iš tiesų jis neturėjo jokios pasirinkimo laisvės – tik paklusniai vykdė savo prigimties „įsakymus“.
Dabar jam suteikiama laisvė. Ir pasaulis žmogui pradeda matytis chaotiškas, be jokios tvarkos. Jam sąmoningai duodamas toks pojūtis, kad pats panorėtų viską sutvarkyti, sujungti draugėn ir pradėti valdyti pasaulį.
Čia jam atsiranda proga kreiptis į Akštesniąją jėgą ir prašyti jos suteikti supratimą, leisti vystytis per „tikėjimą aukščiau už žinojimą“. Nes jis trokšta pajusti aukštesnes būsenas ir iš jų semtis naujo supratimo ir naujų savybių – taip surasti pusiausvyrą su savuoju pasauliu. Juk pasaulis – tai vidinės žmogaus tvarkos atspindys, atitinkantis vidinį, o ne išorinį realybės supratimą.

Iš 2011 m. liepos 13 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“