Pateikti Penktadienis, 21 spalio, 2011 dienos įrašai.


ES tikrų europiečių nėra!

Krizė, globalizacija

Nuomonė (amerikiečių finansininkas Džordžas Sorosas): Europos integracijos procesas pasiekė apogėjų, kai buvo įvesta bendra valiuta. Tačiau euras pasirodė beesąs nevisavertė valiuta: jis turėjo bendrą centrinį banką, bet neturėjo bendros finansų ministerijos. Vokietija primygtinai reikalavo, kad nebūtų bendrųjų ES garantijų, t. y. integracijos.
Vokietija, kaip stambiausia kreditorė, diktavo sau palankias pagalbos sąlygas, taip išprovokuodama skolininkų nemokumą. Euro kurso kritimas jos ekonomiką dar labiau sustiprino. Tokiu būdu integracija virto dezintegracija.
Kuo labiau kreditoriai stumdavo skolininkus į bankrotą, tuo labiau augo nacionalistinių partijų populiarumas, pavyzdžiui, „Tikrųjų suomių“ Suomijoje ir analogiškų partijų kitose šalyse.
Europos elitui būtina grįžti prie integracijos principų, kurių pagrindu buvo kuriama sąjunga, ieškoti sprendimo Europos, o ne tautos mastu. „Tikrųjų europiečių“ turi būti daugiau nei „tikrųjų suomių“ ir kitų antieuropiečių iš Vokietijos ar kitų šalių.
Komentaras: Tiesiog neįtikėtina, kiek tam tikru metu buvo investuota lėšų į Europos suvienijimo reklamą, ir kaip mažai rūpinamasi europiečių švietimu integracijos tema. Egoizmas auga, ryškėja prieštaravimai, tačiau stipraus, kryptingo aiškinimo, kad integracija būtina – nėra. Akivaizdu, kad (ES) pagrindas visada buvo ir yra tik trumparegiškas, savanaudiškas noras pasipelnyti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Politikų ES idėja nebedomina

Europos bendrija

Žlugimo riba ar naujos pakopos slenkstis?

Komentarų nėra

Nelengva būti tiesos akivaizdoje

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Klausimas: Ką reiškia dirbti „tamsoje“?
Atsakymas: Patekti „į tamsą“ – vadinasi – negalėti ryte atsikelti į pamoką, nes neturi jokios motyvacijos ir jėgos, stumiančios tave pirmyn, jokios ateities perspektyvos ir vilties. Tai visiškas nusivylimas ir bejėgiškumas, noro ką nors daryti praradimas.
Mūsų noras – tai mūsų degalai. Jeigu yra noras, jeigu jis atsiskleidžia, tai mes norime jį patenkinti. Jei noras neatsiskleidžia – tampi mirusiu kūnu.
Taip ir matome šiandien pasaulyje: jeigu naujas noras daugumai žmonių neatsiskleidžia, jie nesupranta, dėl ko gyventi, ir yra pasiruošę nusižudyti arba vartoti narkotikus bei antidepresantus. Visa tai – noro trūkumo pasekmė, – jis jau buvo pasotintas tuo lygiu, iki kurio turėjome vystytis šiame pasaulyje.
Toliau nėra kur eiti, nes žmogus jaučia, kad materialių vertybių įgijimas nebeturi didelės prasmės. Na, kiek gi tau reikia? Juk matai, kad viskas dingsta, nuvertėja, nėra jokių garantijų dėl rytdienos jokioje srityje. Net pats Žemės rutulys, panašu, prieina liepto galą.
Iš tikro, žmogus visada kabinosi už amžinybės. Jis visada įsivaizdavo, kad gyvenimas nesibaigs. Arba jis apgaudinėjo save religijomis, tam tikrais tikėjimais, arba paprasčiausiai jame gyvavo toks vidinis, instinktyvus tikėjimas, kad yra dar kažkas, kad gyvenimas mirtimi nesibaigia.
Bet dabartinės krizės ir sudužimai rodo, kaip viskas baigiasi! Vienas dalykas baigėsi, kitas, trečias… Nelieka nei švietimo, nei kultūros, nei noro kurti šeimą ir gimdyti vaikų, nei noro užsidirbti pinigų, kai matai, kaip dingsta visa, kas buvo kaupiama per gyvenimą. Kiekvieną dieną vis auga nusivylimas, bejėgiškumas, neužtikrintumas, žlunga viltys dėl ateities.
Žmogus mato pavyzdį, kaip dingsta amžinybės viltis, kuri dar jame ruseno – juk jis ne gyvūnas, kuris gali apie tai negalvoti. Jis žmogus, ir turi tokį tašką, kuris priklauso žmogaus lygmeniui, o šis taškas –  amžinas. Todėl jis turėjo vilties, jog egzistuoja amžinybė, ir jis gyvens toliau!
Jis stengėsi negalvoti apie mirtį, nenorėdamas žadinti sau tokių minčių, nes tai keldavo tokių klausimų, į kuriuos jis neturėdavo atsakymo. Tik netekdavo ramybės ir prarasdavo pusiausvyrą. Vis dėlto, kažkur pasąmonėje ruseno, kad amžinybė yra.
Staiga – viskas griūna. Visas Žemės rutulys pasiruošęs suskilti. Ir tai pažadina klausimą: „Nejau nėra ateities?! Viskas griūva? Viskas baigiasi? Dėl ko aš gyvenu?“
Todėl pasiduoda ir nusivilia, nematydamas prasmės vystytis ir neturėdamas pakankamos motyvacijos. Tai pati didžiausia mūsų laikų problema.

Iš 2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Žingsnis po žingsnio

Komentarų nėra

Žmogus – tik gamtos dalis

Filmai, klipai

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra