Nelengva būti tiesos akivaizdoje

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Klausimas: Ką reiškia dirbti „tamsoje“?
Atsakymas: Patekti „į tamsą“ – vadinasi – negalėti ryte atsikelti į pamoką, nes neturi jokios motyvacijos ir jėgos, stumiančios tave pirmyn, jokios ateities perspektyvos ir vilties. Tai visiškas nusivylimas ir bejėgiškumas, noro ką nors daryti praradimas.
Mūsų noras – tai mūsų degalai. Jeigu yra noras, jeigu jis atsiskleidžia, tai mes norime jį patenkinti. Jei noras neatsiskleidžia – tampi mirusiu kūnu.
Taip ir matome šiandien pasaulyje: jeigu naujas noras daugumai žmonių neatsiskleidžia, jie nesupranta, dėl ko gyventi, ir yra pasiruošę nusižudyti arba vartoti narkotikus bei antidepresantus. Visa tai – noro trūkumo pasekmė, – jis jau buvo pasotintas tuo lygiu, iki kurio turėjome vystytis šiame pasaulyje.
Toliau nėra kur eiti, nes žmogus jaučia, kad materialių vertybių įgijimas nebeturi didelės prasmės. Na, kiek gi tau reikia? Juk matai, kad viskas dingsta, nuvertėja, nėra jokių garantijų dėl rytdienos jokioje srityje. Net pats Žemės rutulys, panašu, prieina liepto galą.
Iš tikro, žmogus visada kabinosi už amžinybės. Jis visada įsivaizdavo, kad gyvenimas nesibaigs. Arba jis apgaudinėjo save religijomis, tam tikrais tikėjimais, arba paprasčiausiai jame gyvavo toks vidinis, instinktyvus tikėjimas, kad yra dar kažkas, kad gyvenimas mirtimi nesibaigia.
Bet dabartinės krizės ir sudužimai rodo, kaip viskas baigiasi! Vienas dalykas baigėsi, kitas, trečias… Nelieka nei švietimo, nei kultūros, nei noro kurti šeimą ir gimdyti vaikų, nei noro užsidirbti pinigų, kai matai, kaip dingsta visa, kas buvo kaupiama per gyvenimą. Kiekvieną dieną vis auga nusivylimas, bejėgiškumas, neužtikrintumas, žlunga viltys dėl ateities.
Žmogus mato pavyzdį, kaip dingsta amžinybės viltis, kuri dar jame ruseno – juk jis ne gyvūnas, kuris gali apie tai negalvoti. Jis žmogus, ir turi tokį tašką, kuris priklauso žmogaus lygmeniui, o šis taškas –  amžinas. Todėl jis turėjo vilties, jog egzistuoja amžinybė, ir jis gyvens toliau!
Jis stengėsi negalvoti apie mirtį, nenorėdamas žadinti sau tokių minčių, nes tai keldavo tokių klausimų, į kuriuos jis neturėdavo atsakymo. Tik netekdavo ramybės ir prarasdavo pusiausvyrą. Vis dėlto, kažkur pasąmonėje ruseno, kad amžinybė yra.
Staiga – viskas griūna. Visas Žemės rutulys pasiruošęs suskilti. Ir tai pažadina klausimą: „Nejau nėra ateities?! Viskas griūva? Viskas baigiasi? Dėl ko aš gyvenu?“
Todėl pasiduoda ir nusivilia, nematydamas prasmės vystytis ir neturėdamas pakankamos motyvacijos. Tai pati didžiausia mūsų laikų problema.

Iš 2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Žingsnis po žingsnio

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>