Pateikti Ketvirtadienis, 27 spalio, 2011 dienos įrašai.


Ne piniguose laimė

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Nuomonė (Robertas Skidelskis, Jungtinės Karalystės Lordų rūmų narys, politinės ekonomijos profesorius. Šaltinis – „Aljazeera“): Vakarų civilizacija atsisakė tikslo susikrauti turtus, supratusi, kad tai žudo galimybę jais mėgautis. Turtingose šalyse kapitalizmas nusistekeno. Iš patirties matyti, kad pelnas jau nebesuteikia žmonėms laimės. Kapitalizmas – puiki sistema deficitui įveikti. Efektyviai organizuota gamyba daugelį šalių pakėlė iš skurdo. Bet kai prekių deficitas tampa pertekliumi, sistema ir toliau išradinėja bei gamina naujas prekes. Ar ilgai?
Tai amerikietiškas gyvenimo stilius, kai pinigai ir prekės „kalba“. Kapitalizmo galas reiškia ir poreikio jų „klausytis“ pabaigą. Žmonės, užuot nuolat norėję vis daugiau, turėtų pradėti vertinti tai, ką turi. Turtingieji nebesistengtų tapti dar turtingesniais.
Tokia vertybių kaita įmanoma ne tik tose šalyse, kurių piliečiai jau turi daugiau nei jiems reikia, bet ir tose, kurių piliečiai turi mažiau nei būtina.
Iš patirties aišku, kad ir ekonomika būtų stabilesnė, ir piliečiai laimingesni, jeigu pajamos būtų skirstomos tolygiai.
Komentaras: Niekas negalėjo numatyti, kad mūsų prigimtis, egoizmas, nesivystys amžinai, bet staiga pirmą kartą istorijoje ims keistis: individualus egoizmas virs bendru, integraliu, globaliai priklausomu egoizmu, o žmonės, pildydami buvusius individualius, egoistinius norus, pajus tuštumą. O jeigu kas nors vis dar siekia tikslo „pinigai – laimė“, tai greitai supras, kad buvusieji šitos „laimės“ gavimo būdai neveikia, nes pasaulis tapo integralus ir globalus.

Daugiau šia tema skaitykite:

O kito pasaulio nerasite?

Popierėlis, vertas milijono dolerių

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Komentarų nėra

Ateities spindulys nūdienos tamsoje

Ateities visuomenė, Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Klausimas: Ar šiandien įmanoma universali ekonomikos teorija visiems?
Atsakymas: Ekonomika – tai mūsų tarpusavio ryšio atspindys. Kabalos mokslas, iš esmės, aiškina mums būtent ekonomiką – tai, kaip aprūpiname vienas kitą. Rūpindamasis kitais, aš atlieku išskaičiavimą: kiek turiu iš jų gauti, kad jiems duočiau.
Būtent apie tai Baal Sulamas rašo „Raštuose apie paskutiniąją kartą“ ir laikraštyje „Narod“: kaip įvesti teisingus tarpusavio ryšius, koks turi būti teisingas pasidalijimas, kas yra subalansuotas vartojimas, kaip gauti tik tai, kas būtina, o visame kitame kiek įmanoma padėti kitiems.
Tai ir yra ekonomika. Tiesa, dar neišmokome aprašyti jos tokiomis formulėmis, kurios būtų suprantamos šiuolaikiniams ekonomistams. Mes patys dar neturime aiškaus supratimo ir pajautimo artimiausių mažųjų pakopų, kuriomis kildami pereisime nuo dabartinės kapitalistinės ekonomikos į pusiausvyros ekonomiką.
Mes suprantame, kad tam reikalingi dvasiniai degalai, kadangi materialiajame pasaulyje kiekvienas gaus tai, kas būtina pagal savo prigimtį, o pertekliaus niekam neliks. Tai kas gi varys žmones? Juk egoistinis noras neišnyksta, jis tik auga – tuo labiau dvasiniame pasaulyje, kur jis milijardus kartų stipresnis. Todėl ten ir gauname Aukštesniąją Šviesą, o ne nuotrupas kaip čia.
Taigi, mūsų problema – pereinamasis laikotarpis nuo kitų išnaudojimo dėl savęs į savęs panaudojimą dėl kitų. Kaip man vartoti minimumą ir mėgautis davimu? Tam reikia, kad Šviesa „išverstų išvirkščiai“ mano prigimtį. Kaip gi to panorėjus, kaip iš anksto to paprašyti, išvengiant kančių?
Aišku, kančios privers mus būti pasiruošusius bet kam. Tačiau aš pats turiu įsivaizduoti davimo paveikslą, kad dabartinė būsena atrodytų man blogiau už mirtį. Ateitis turi šviesti taip stipriai, kad beatodairiškai užsimanyčiau išsikapstyti iš dabarties. Ten, priekyje, manęs laukia toks puikus gyvenimas, kad esamas egzistavimas praranda bet kokią prasmę – tai tik trukdo, reikia jį užbaigti.
Kaip nupiešti tokį paveikslą? Iš vienos pusės, jame slypi didelė kančia, tačiau iš kitos pusės, tai – meilės kančia, kamavimasis dėl didybės. Mūsų pasaulyje žmonės dažnai atiduoda savo gyvenimą tam, kad pasiektų paveikslą, kurį patys nusitapė. Galima visą gyvenimą išdirbti vandentiekininku arba elektriku. Kodėl gi visi dar kažką vejasi? Kad gautų priedą, nors gyvuliniame lygmenyje jis nėra būtinas. Tai jau ne įspūdingos atostogos, o sąskaita banke, kuri savaime suteikia malonumo.
Taigi, dar negalime paaiškinti, kaip pereiti nuo kančios prie traukos, neapčiuopiame realių ekonominių priemonių, kurių bus imtasi kartu su visuomenės auklėjimu. Ateityje turėsime tai padaryti.

Iš 2011 m. spalio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant mažo plausto

KGB ilsisi

Pusiausvyros ekonomika

Komentarų nėra