Pateikti Penktadienis, 28 spalio, 2011 dienos įrašai.


Visapusė krizė arba naujojo pasaulio pradžia

Krizė, globalizacija

Visų pirma pasauliui būtina įsisąmoninti blogį – tai yra pripažinti, kad papuolėme į tokią būseną, apie kurią nieko nežinome, ir negalime perdirbti tų duomenų, suvesdami į kokią nors teisingą sistemą. Jokios sistemos, kurias sukūrėme pagal savo protą ir širdį iki šios dienos, toliau nebeveikia.
Tai visapusė, o ne tik ekonomikos krizė. Ne tik doleris pinga arba euras, o griūva viskas, kuo anksčiau žmogus vertėsi – visas mūsų požiūris į gyvenimą: į save, į šeimą, į vaikus, atlyginimą, namus, kultūrą, išsilavinimą, santykius tarp žmonių, tarp valstybių! Absoliučiai viską yra ištikusi krizė, neapibrėžtumas, vyksta kažkokia visa ko mutacija.
Pažiūrėkite, apie ką kalba televizija ir laikraščiai. Žmonija nežino, ką daryti toliau, kaip toliau egzistuoti. Atsidūrėme ties kažkokia nauja pakopa, bet neturime nei jausmo, nei proto, kurie padėtų toliau veikti ir vystytis linijiniu būdu.
Mums reikia savyje sukurti naują modelį, tiesiog perversti save tam, kad sukurtume naujus santykius, naują pasaulį. Mes net negalime įsivaizduoti, kaip tai bus. Net materialus pasaulis bus visai naujas. Nebus senų darbo vietų – viskas bus kitaip.
Tai vadinama – įgyti Aukščiausiojo protą (galvą). Juk tu neturi proto, kuris padėtų dabar judėti į priekį. Taip, kaip vyksta pakilimas dvasiniame darbe: mums reikia anuliuoti save prieš Aukščiausiąją jėgą, gauti iš Jos protą ir pojūčius, ir su jais pradėti dirbti, konvertuoti savo duomenis. Staiga tokiu būdu savo pasaulyje sukursi dvasinį pasaulį!

Iš 2011 m. liepos 13 d. pamokos pagal „Įvadą į kabalos mokslą“ (Ptichą)

Daugiau šia tema skaitykite:

Pusiausvyros ekonomika

Kol Aukštesnysis neatsuko mums nugaros

Pavyzdys visam pasauliui

Komentarų nėra

Kaip gimsta dvasinis gyvenimas

Dvasinis darbas

Klausimas: Koks tai išskaičiavimas – gauti dėl davimo?
Atsakymas: Tai nėra paprasta. Pirmiausiai reikia „prilipti“ prie aukštesniojo ir save apriboti. Gavimas dėl davimo – tai jau didinga būsena.
Kai susieju save su kitu žmogumi, pirmiausiai turiu apriboti savo norus, kad jie netrukdytų man susijungti su juo. Tampu grynu davimu – Bina (chafec-chesed), kitaip tariant, esu pasirengęs pajausti visus jo norus ir turiu tokią apsauginę jėgą, kad galiu nenaudoti tų norų savo asmeniniams norams tenkinti, nes juos jau apribojau. Tu tarsi leidi man įeiti į tave ir ten būti. Taip patenku į kito žmogaus norus.
Tokį leidimą gaunu tik tada, kai sugebu save apriboti. Ir tada imu tave jausti: visas tavo mintis ir norus kaip tu pats jauti save. Priimu juos tokius, kokie jie yra, ir skaičiuoju, kiek savo jėgomis ir galimybėmis galiu užpildyti tavo norų.
Bet šis skaičiavimas neteisingas! Juk vertinu pagal savo galimybes, o turiu skaičiuoti tavo norų atžvilgiu. Imu tavo mintis ir norus, suprantu, ko tu nori, ir savo noruose atlieku tuos veiksmus, kuriuos norėjai atlikti savuosiuose.
Dirbu su savo norais tam, kad užpildyčiau tavuosius. Šis veiksmas, kuriuo tokiu būdu sukuriame bendrus mūsų norus, vadinasi „parcufo galva“ (roš). „Parcufo galva“ – tai būsena, kurioje aš visa širdimi ir protu esu tavyje, tavo noruose ir atlieku skaičiavimą.
O kur gi yra ekranas? Ekranas visada yra tarp manęs ir tavęs, tarsi sargyboje.
„Vidinis parcufo kūnas“ (toch) – tai toji dalis, kur susiliejame savo bendrais norais ir mintimis. O „parcufo galūnė“ (sof) – toji vieta, kur susijungti nesugebame, ir aš savo norus apriboju. O drauge su jais ten yra ir tavo apriboti norai, kuriuos apribojau dėl to, kad negalėjau jų patenkinti.
Taigi, dvasinis parcufas – tai tarpusavio susijungimo mastas kartu su visais galimų ir negalimų variantų skaičiavimais. Todėl, jeigu nėra tarpusavio susijungimo, nėra ir dvasinio egzistavimo, nėra parcufo.

Iš 2011 m. liepos 17 d. pamokos pagal knygą „Mokymas apie 10 sfirų

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi duotybės

Besislepiant nuo savęs

Tikslus atvirkštinio veiksmo apskaičiavimas

Komentarų nėra

Susivienyti, kad išgyventume

Filmai, klipai, Krizė, globalizacija

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra