Gamtos gniaužtuose

Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos

Klausimas: Baal Sulamas rašo, kad į laidavimo rėmus turi patekti visas pasaulis. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Iš tiesų, dabar laidavimą pradeda priimti visas pasaulis. Kitaip tariant, mūsų laikais susidarė sąlygos tam, kad jis būtų priimtas visame pasaulyje.
Žinoma, kalbama apie procesą, vykstantį etapais. Iki šiol vystėmės savo egoizme, kuris vis stiprėjo, ir darėme viską, kad keistume aplinką savo naudai. Mes nuolat modifikavome išorinę aplinką, o egoizmas tuo tarpu vis augo.
Ir štai, šiandien įvyko įdomus dalykas: aplinka, kurią visą laiką norėjome pakeisti pagal save, tapo šiurkščia, fiksuota, tarpusavyje susijusia vientisa sistema. Mes nebegalime jos keisti, atvirkščiai, ji rodo savo užsispyrimą, daro mums spaudimą ir pasiruošusi sukelti mumyse pokyčius, užgriūdama nelaimėmis ir problemomis.
Išorinę aplinką sudaro ne tik ekologiniai, gamtiniai faktoriai, bet ir žmonių visuomenė, ryšys tarp mūsų įvairiose srityse ir aspektuose: ekonomikoje, išsilavinime, šeimos gyvenime, sveikatos apsaugoje ir t. t. Šitoje aplinkoje gyvena kiekvienas iš mūsų.
Anksčiau aš keičiau ją pagal savo norą – kaip man buvo patogu. Kitaip tariant, aš natūraliai keičiausi ir keičiau gamtą. Dabar gi gamta pasirodo man kaip vientisa sistema, o keistis turiu aš pats. Anksčiau aš keičiau šią gamtos sistemą, o dabar ji spaudžia ir keičia mane. Ji tampa vis vientisesnė, glaudesnė, integralesnė ir vieningesnė – ir kartu spaudžia mane savo gniaužtais, versdama sutikti su jos modeliu, noriu aš to ar ne.
Juk aš esu joje, ir kai ji prie manęs priartėja, neturiu išeities, dūstu. Aš privalau pasikeisti.
Gamtos kreipimąsi į mane aš jaučiu krizės, kančių, didelių problemų pavidalu. Toks yra kelias, jeigu juo žengiame kaip suplanuota. Tačiau gamtos globalume ir vientisume aš galiu iš anksto pamatyti kažką gero, trokštamo – tuomet džiaugsiuos, sutikdamas su jos forma ir apsigaubdamas ja, supanašėdamas su gamta.
Kaip bebūtų, būtina laikytis mano ir aplinkos, mūsų ir gamtos savybių panašumo dėsnio. Norėdamas supanašėti su forma, kurią šiandien man rodo gamta, privalau būti susietas su žmonija, o žmonija – su negyvuoju, augmeniniu ir gyvūniniu lygmeniu. Tai ir reiškia – būti vieningoje gamtoje.
Pirmiausia, turiu pasirūpinti žmonių visuomene, įskaitant ir jos požiūrį į ekologiją. Tam būtina pakeisti žmogų, kad žmonės, šalys ir ekonominiai interesai susijungtų, kad auklėjimas taptų vieningas, kad visame pasaulyje įsivyrautų lygybė.
Lygybė ne religijose ir tikėjimuose, ne kultūroje ir papročiuose – tegul jie lieka, kokie buvo. Tačiau aukščiau jų turi būti bendra lygybė, kuri visus vienija. Ir nors viduje išlieka skirtumų, jie reikalui netrukdo. Apie tai sakoma: „Visus nusikaltimus paslėps meilė.“
Be to, reikia pasirūpinti negyvąja, augaline ir gyvūnine gamta, kad nesuardytume Žemės rutulio, skirto mums visiems, kad jame neišsektų svarbiausi ištekliai.
Privalome galvoti apie ateitį, tačiau šiandien to nedarome. Išgauname iš žemės naftą, kuri yra 90 proc. mūsų gamybos pamatas, ar tai būtų plastikinės detalės, energija ar kitokia produkcija. Jei tiesiog deginame naftą nereikalingiems poreikiams, vadinasi, vagiame iš savo anūkų. Jiems nieko neliks. Todėl jau dabar reikia galvoti, ką daryti.
Taigi, susijungimas neturi apsiriboti dabartine akimirka, trumpalaikiu potroškiu palengvinti padėtį ir išvengti bėdų – susijungime turi egzistuoti žvilgsnis į priekį, ateities programa, sąrašas to, ką paliekame vaikams.
Mes jau perkopėme per „naftos piką“ ir perėjome į likusių atsargų tuštinimo fazę. Ką gi paliksime ateities kartoms? Juk nafta reikalinga ne tik deginimui, bet ir įvairioms prekėms kaip gamybos žaliava. Iš kitos pusės, neturime kito lygiaverčio energijos šaltinio.
Mūsų susivienijimas atves mus prie susijungimo su gamta – tada suprasime, kaip teisingai naudoti naudinguosius išteklius, kaip pereiti prie lygybės, prie normalios, subalansuotos ekonomikos su sąžiningu paskirstymu.
Kitaip mūsų laukia toks žlugimas, iš kurio nebebus išeities. Išsekinę gamtinius išteklius, tiesiog liksime be nieko, ir nebus iš ko gyventi. Neturime turtingojo giminaičio, kuris padės skubiu atveju. Šios krizės neišgyvensime ankstesniais būdais, todėl kad jai nėra alternatyvių sprendimų.
Problema yra ne tik nafta, bet ir daugelis kitų žemės turtų. Mes manome, kad jų gausybė neišsenkanti, bet taip nėra. Per kelias dešimtis neapgalvoto švaistymo metų aptikome „bedugnės statinės“ dugną. Atėjo laikas pereiti prie naujo, globalaus požiūrio.

Iš 2011 m. liepos 18 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Viena šeima“ – ne utopija!

Kaip atvesti pasaulį į harmoniją

Egoizmo aklumas

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.