Pateikti lapkričio, 2011 mėn. įrašai.


Aplenkiant gamtą

Krizė, globalizacija, Platinimas

Mūsų užduotis padalyta į dvi dalis: viena vertus, turime dirbti su savimi, kita vertus, turime padėti likusiai žmonijai. Ji jau jaučia krizės apraiškas, ir kitame etape turėsime susijungti su ja, kad kartu tęstume kelią. Tokiu būdu, žinoma, būsime bendro judėjimo priešakyje, todėl kad žmonės tiesiog nežino, kaip eiti tikslo link. Mes turime tapti varomąja jėga – ta žmonijos dalimi, kuri veda ją į priekį.
Tam, kad vestume žmones, pirmiausia turime pasirūpinti savimi. Tačiau svarbu atminti: mes nebūtume gavę dvasinio pabudimo, jei neturėtume ištaisyti pasaulio ir vestis jo iš paskos. Todėl šiandien mums nepasiseks, jei galvosime tik apie savo pažangą. Būtina rūpintis visa žmonija, visu pasauliu, kad atvestume žmones prie visuotinio susijungimo į bendrą sielą, kokia ir buvome nuo pat pradžių. Todėl mus ir pažadino, toks ir turėtų būti mūsų pradinis ketinimas.
Kaip gi mums vystytis, kartu nukreipiant teisinga kryptimi visą pasaulį? Bendra mūsų darbo taisyklė yra ta, kad egzistuoja bendroji Jėga, vadinama „Šviesa“ ar „Kūrėju“, kuri valdo pasaulį ir daro jam įtaką. Ji lemia ir sprendžia viską. Tam, kad prasmingai įsilietume, įsitrauktume į jos veiklą, turime panorėti, kad ji paspartintų mūsų vystymąsi. Be šio noro ji toliau mus vystys pagal pradinę programą – galingais neigiamais impulsais, kurie varo mases.
Todėl visas mūsų darbas yra pareikalauti paspartintos pažangos, aplenkiančios negatyvius pradinės gamtos programos reiškinius. Todėl visada turėtume suprasti, kad susiduriame su bendrąja Jėga, kuri veikia mus visus. Turime ją įpareigoti veikti intensyviau, sparčiau ir efektyviau, tiesiog „tempti“ ją reikiama kryptimi.
Taip sūnelis tempia mamą už rankos. Bet jei tempia ne ten, jam nepavyks, jie nenueis į kiną mažyliui panorėjus, jei jis turi eiti į darželį. Taip pat ir mes visad turime veržtis teisinga kryptimi, norėdami atrasti tą bendrą Jėgą, be kurios nieko nėra. Aš noriu ją išstudijuoti, pažinti, kaip ji veikia, kuria kryptimi. Todėl reikalauju, kad ji atsiskleistų – nes tada jos veiksmai taps man aiškūs.
Visa tai žinodamas, aš reikalauju iš jos paspartinti mano vystymosi tempus. Kiekvieną kartą „timpteliu“ ją reikiama kryptimi, lyg tempčiau mamą iš paskos į darželį su stipresniu nei jos pačios noru ir uolumu.

Iš 2011 m. rugpjūčio 5 d. kongreso Vokietijoje pirmosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

„Gyvasis vanduo“ visai žmonijai

Idėjų variklis

Kai upelis tampa upe

Komentarų nėra

Visas pasaulis – po vienu skėčiu

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Būdamas šio pasaulio žmogumi, esu sutvertas taip, kad visą laiką automatiškai galvočiau apie save: ką naudingo sau nuveikti ir kaip tai padaryti. Tokį mane sukūrė Kūrėjas, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogio pradą“. Vis labiau atskleisdamas blogį savyje, pats suvokiu, kad galvoju tik apie save – ir nusprendžiu, kad tai yra blogai. Tai – ypatinga būsena.
Dabar noriu paversti jį gėriu, nes nekenčiu egoizmo. Gėris yra toks visko pajautimas ir mąstymas apie viską tarsi viskas priklausytų man. Tai toks elgesys su visais tarsi jie būtų neatskiriama mano paties dalis.
Jei nutrintume šį „tarsi“, vėl likčiau vienas „Aš“, tik dar egoistiškesnis! Tarkime, netikėtai suvokiu, kad visi žmonės aplink mane – mano maži vaikai, ir šitą vaikelį, šitą vaizdą aš be galo, visa širdimi myliu.
Ir ką gi tokiu būdu pasiekiau? Iš tikrųjų, dabar vertinu visus kaip save patį, bet egoistiškai! Juk aš juos laikau savais, lyg būčiau aš pats – tarsi mano mažas vaikelis.
Todėl aš sakau: „Ne! Neapykanta lieka, lieka susvetimėjimas !“ ir „Visus nusikaltimus padengs meilė“. Priešingu atveju nebus pasipriešinimo – „ekrano“, nugalėjimo. Ką tau teks nugalėti? Aš nesigalynėju su savo mažu sūneliu, esu pasiruošęs jam viską atiduoti. Juk tam mane įpareigoja natūrali, įgimta meilė.
Kai kalbame apie norą, kad visas pasaulis būtų tarsi mes patys, nesuprantame, kokios čia priešingybės susijungia, ir koks susikuria požiūris. Aš nešalinu atskirties, bet kuriu visą meilę viršum jos.
Dėl to dabar pasaulyje susidaro ypatingos sąlygos. Aplinkui vyksta kažkokia kova, ginčai, susidūrimai, atsiskleidžia skirtumai – visas pasaulis pasimetęs, negali tarpusavyje sutarti. Ir negalės sutarti – šie barniai įsiliepsnos vis stipriau. Kol suprasime, kad visi nusidėjimai turi atsiskleisti, o mes turime susijungti aukščiau jų.
Nesibaimink, kad jie atsiskleidžia – priešingai! Kai jie išryškėja ir parodo tavo silpnumą – būtent tada supranti, kad tau reikia pagalbos. Suvoki, kad pats esi bejėgis ką nors padaryti – ir tau būtinai reikalinga grąžinanti į šaltinį Šviesa.
Todėl pastaruoju metu matome, kiek daug susiduria priešingybių, jėgų, tikslų, ir kad vieni kitų nesupranta. Tačiau viršum viso to privalome sukurti vieną didelį skėtį – tarpusavio laidavimą.
O visi šie skirtumai bei vidiniai nesutarimai liks. Tai stebuklas, kurio nesuvokiame! Tačiau stebuklas yra tai, kad jie lieka kartu su skėčiu, sukurtu iš meilės ir laidavimo, kuris pakyla virš jų.
Mes mylime vienas kitą, nepaisydami priešingų skirtumų. Tokie skirtingi esame todėl, kad iš aukščiau taip atsiskleidė Malchut. Aš nenoriu keisti kito žmogaus, tik noriu jam paaiškinti, kad mums verta tarpusavyje susijungti geruoju, todėl siūlau: „Imkime ir susijunkime drauge aukščiau visko, išsaugodami kiekvienas savo pozicijas“.
Juk iš aukščiau, iš Kūrėjo, gavome tokias priešingas savybes, ir iš prigimties esame tokie skirtingi tam, kad būtent dėl mūsų skirtumų galėtume ryškiau atskleisti kūrinijos harmoniją. Neįmanoma sugroti klasikinio kūrinio vienu muzikos instrumentu – reikalingi įvairūs sąskambiai: minoriniai, mažoriniai, visi įmanomi instrumentai, ir visi jie turi groti kartu – tai pagimdo harmoniją bei kūrybą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 10 d. pamokos pagal „Kabalos mokslo įvadą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Kol Aukštesnysis neatsuko mums nugaros

Ar yra kas nors pasaulyje gerai?

Į blogį – pro mikroskopą

Komentarų nėra

Ateitis visai arti

Ateities visuomenė

Klausimas: Pinigai praranda savo galią. Ar vėl netapsime žemdirbiais, kad išliktų civilizacija?
Atsakymas: Nemanau. Pasaulio ateitį matau šitaip: visi žmonės visuomenės labui dirba keletą valandų per dieną žemės ūkyje, pramonėje, tose srityse, kuriose dirbame ir dabar. „Pasaulis gyvena kaip įprasta,“ – rašo Rambamas. Mes keičiame ketinimą, dėl kurio atliekame savo veiksmus, o tuomet matome, kurių iš jų nereikia atlikti, nes jie žalingi, kuriuos reikia apriboti, o kuriuos – modifikuoti.
Žinoma, pramonė, bankininkystė, prekyba ir kitos mūsų veiklos sritys labai pasikeis. Vis dėlto, kiekvienas dirbs apskritai visuomenei naudingą darbą.
Visi gyvensime subalansuotoje visuomenėje, kurioje niekam neatsiras poreikis turėti daugiau nei būtina paprastam, normaliam gyvenimui. O būtinas yra tautinis ir pensijų draudimas, ligonių kasos, atostogos, švietimo sistema, paslaugos senoliams ir pan.
Trumpai tariant, mūsų visuomenė taps vieninga šeima, praktikuojančia subalansuotą vartojimą. Kiekvienas žmogus bendram labui atiduoda maksimumą, o iš visuomenės gauna normą, būtiną egzistavimui.
Be to, kiekvienas privalo keistis į gera, mokydamasis vis labiau vienytis su kitais ir su visa sistema apskritai. Kartu aš atskleidžiu savo ryšį su jais, atskleidžiu bendrą sielą, kuri tampa mano siela. O kitas žmogus, darydamas tą patį, atranda, kad tai – jo siela. Taip kiekvienas, panašiai kaip ląstelė, žino ir jaučia tai, kas vyksta bendrame kūne.
Turime pasiekti tokią būseną, kai kiekvienas įgis visą sielą. Sykiu pasieksime ir išsitaisymo pabaigą. Tuomet įvyks vyksmas, vadinamas „rav paalim mekabcyel“ – bendra sąveika, kurioje kiekvienas veikia kaip bendra siela. Visi susijungs, ir išnyks savo asmeniškumo pojūtis. Taip grįšime į Begalybės pasaulio būseną.
Žvelgiant į artimiausią ateitį: kalbant apie šeimą, visuomenę, darbą, subalansuotą teisingą paskirstymą, socialinį teisingumą, į tai, ko reikia kiekvienam, kad normaliai gyventų, pasirinkimas vienas – davimas aplinkai. Duodamas žmogus prisipildo, nes daugiau nieko nenori. Tuo jis mėgausis. Šiame lygyje mus laikys Šviesa, ir kiekvienas palaikys kitus.
Toks mūsų vystymosi kelias, ir nukeliauti jį turime labai sparčiai. Tai matome iš didėjančių pokyčių tempų. Per keletą metų visa taip pasikeis, kad žvilgtelėję atgal nesuprasime, kaip gyvenome anksčiau.

Iš pirmosios 2011 m. rugsėjo16 d. pamokos Toronto kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonių vienybė tarsi pusiausvyros viršūnė

Pasaulis be Holivudo: fantastika ar tikrovė?

Ateities visuomenė: kur dėsime perteklių?

Komentarų nėra

Kas kaltas?

Filmai, klipai, Krizė, globalizacija

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra

Vokietija: ES gelbėjimo projektas

Krizė, globalizacija

„Spiegel“ pranešimas: Vokietijos vyriausybė priėmė Europos stabilizacinio fondo modernizavimo įstatymo projektą ir padidino Vokietijos dalį nuo 123 iki 211 milijardų eurų šalių skolininkių valstybinėms obligacijoms supirkti, kreditams išduoti ir bankų gelbėjimo priemonėms.
Komentaras: Bet tai nepadės! – ir mes greitai tapsime ES žlugimo liudininkais, jeigu tik jie nesutars dėl skubių veiksmų, kad teisingai susijungtų. Būtina gydyti ne pasekmes, o priežastį, kuri kreipia į tikslą: privalome tapti integraliai tarpusavyje sujungti abipusiu laidavimu viso pasaulio mastu.
Tai mūsų vystymosi kryptis, jei sekame ja, mums sekasi gyvenime, vystomės patogiai. Bet jei nesivystysime savo evoliucijos kryptimi, vystančią jėgą, toliau stumiančią mus link tikslo, pajausime savo aplinkoje, visuomenėje ir kiekvienas savyje kaip nepertraukiamą kančių ir problemų šaltinį. Po daugybės kančių tapsime protingesni ir sutiksime suartėti!

Daugiau šia tema skaitykite:

Stiprus tiesia pagalbos ranką silpnajam prie gerklės

Gražiai gyventi neuždrausi

Ar Europa linki sau mirties?

Komentarų nėra

Abėcėlinės naujojo pasaulio tiesos

Krizė, globalizacija

Iki šiol besivystydamas žmogus pakluso vidinei programai, nors jam atrodė, kad jis veikia laisvai. Tūkstantmečiais keitėme gamtą pagal save, tačiau dabar gamta sudaro tokias sąlygas, kuriose privalome keistis mes patys. Priežastis ir pasekmė tarsi keičiasi vietomis.
Atsižvelgdama į tai, kabala siūlo pagreitintą, neskausmingą, apgalvotą žmogaus pakeitimo, ištaisymo programą, kuri leis išeiti iš šiuolaikinės krizės ne dramatiškai, o švelniai.
Pirmiausiai šią programą priima tie, kurie moka mąstyti – protaujanti auditorija: politologai, sociologai, mokslininkai… Kitaip tariant, žmonės, įpratę tyrinėti, pažinti pasaulį. Į jų tarpą patenka ir ekonomistai, nors, atrodytų, jie mąsto tik apie pinigus.
Reikalas tas, kad pinigų, ekonominės sistemos kaip žmogaus egoizmo atspaudo tyrinėjimas, atveda juos prie tų pačių išvadų. Aš skaitau ekonomistų nuomones, ir jos mūsų laikais kartais būna žymiai tikslesnės ir artimesnės tikrajai padėčiai nei kitų tyrinėtojų.
Apskritai, egoizmas, šiandien rodantis savo iškreiptą veidą pasaulinių ekonominių santykių ir neatsiejamų ryšių prizmėje, praktiškai, labai tiksliai parodo, ką padarėme, prie ko priėjome ir kokiu būdu galima išsilaisvinti iš šių spąstų.
Tačiau ne tik specialistai supranta, kas vykta. Pasaulyje yra pakankamai žmonių, kurie apgalvotai ir intuityviai įsisąmonina esančias problemas ir bando užčiuopti kokią nors išeitį. Tokiems žmonėms pirmiausia reikia susivienyti. Šiandien tai labai lengva padaryti virtualioje erdvėje. Po to jie visi kartu pasiūlys valdžiai savo sprendimus, be to, pasiūlys gana primygtinai.
Juk vyriausybės kol kas visiškai nutolusios nuo tikrovės. Jos „kažkodėl“ negirdi nei ekonomistų, nei politologų, nei psichologų, nei analitikų. Politikai laikosi savo kėdžių, tai juos apakina ir apkurtina. Išsisukdami įprasta gražbylyste, jie nepriima svarbiausio, kadangi negali sau leisti reformų.
Tačiau jeigu susitelks mąstantys, žinantys, suprantantys žmonės, kurie mato būtinybę pakeisti žmogų pagal gamtą, tuomet jie privers vyriausybes imtis priemonių ir, pirmiausia, auklėjimo srityje.
Juk 90 procentų žmonijos negali patys per trumpą laiką suprasti šios žinios ir būsimų permainų esmės. Jie turi gauti naują, visuotinį auklėjimą, kad suprastų, kokiame pasaulyje atsidūrėme. Reikia paprastai ir suprantamai jiems paaiškinti, kad mes visi esame tarpusavyje susiję, kad šiandien nebegalime daryti visko, kas mums patinka, kadangi kiekvienas daro įtaką visiems, o visi – kiekvienam. T. y. turime pirmiausiai atvesti visus žmones prie kažkokio bendrojo vardiklio, prie bendro, principinio naujojo pasaulio supratimo.
Anksčiau natūraliai supratome, kad esame pasaulyje, kur kiekvienas iš mūsų bando kiek įmanoma labiau patenkinti savo norus pagal savo jėgas ir galimybes. Tačiau dabar esame kitame pasaulyje, kur kiekvienas galės patenkinti savo norus, tik jeigu sąveikaus su likusiais vientisoje sistemoje.
Reikia išaiškinti tai žmonėms, po truputį įvesti juos į šį pojūtį pavyzdžiais ir akivaizdžiomis iliustracijomis. Toks mokymas turi prasidėti nuo mažų dienų ir įtraukti visus – mažus ir didelius. Nenutrūkstamai auklėjami žmonės sužinos, ką reiškia analoginė sistema, kurioje mes visiškai priklausome vieni nuo kitų, kurioje mes visi – vientisas organizmas. Visas pasaulis ir visa gamta – viena visuma. Štai ką reikia išaiškinti žmogui, kol jis tai visiškai aiškiai pajaus.
Šia tema reikia filmuoti filmus, kurti teatro spektaklius, rašyti meninę literatūrą, daryti klipus, kurti pasakas… Mes turime tiesiog rodyti žmonijai pasaulį, kuriame gyvename. Jau gyvename!
Dar nejaučiame jo teisingai, iš to kyla prieštara: mes norime būti egoistais kaip ir anksčiau, o pasaulis jau pasikeitė. Skirtumai tarp mūsų ir pasaulio jaučiami kaip visuotinė krizė. O ji išsprendžiama, prisitaikant prie naujų sąlygų.
Šias tiesas būtina pateikti kiekvienam žmogui atskirai ir visiems kartu.

Iš 2011 m. liepos 18 d. pokalbio naujai knygai

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias į tarpusavio laidavimą

Kai upelis tampa upe

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Komentarų nėra

Žiniasklaida – dėžutė su dvigubu dugnu

Krizė, globalizacija

Klausimas: Vidutiniškai žmogus žiūri televizorių po keletą valandų per dieną. Šiuolaikinės programos, filmai ir serialai tiesiog propaguoja prievartą ir žmogžudystę. Kaipgi taip, kad iš vienos pusės, norime įskiepyti visuomenei teisingas vertybes, o iš kitos pusės, nuo vaikystės nuodijame žmonių sąmonę iš ekranų plūstančiu žiaurumu?
Atsakymas: Kaip matai, žmonės kvailinami, o vyriausybės užsiiminėja savais reikalais. Ir taip visame pasaulyje, išskyrus šalis su autoritariniu valdymu – tokias kaip Iranas ar Venesuela. Visur visa žiniasklaida, o ypač televizija nejaučia jokių ribų.
Šitas kvailinimas ne atsitiktinis ir jis išliks tol, kol žmonės nepareikš savo požiūrio į tikslą. Tiktai tada jie įgis jėgų šiai problemai spręsti. Esmė ta, kad šiuolaikiniai komunikacijos kanalai atskleidžia mūsų gyvenimo blogį ir taip nukreipia mus į tikslą. Jeigu tu paprasčiausiai pradėsi naikinti šią „netinkamą“ žiniasklaidą – kaipgi žmonės pamatys savąjį blogį?
Mes susiduriame su dviem vieno reiškinio priešingomis pusėmis. Iš tikrųjų per šį blogį Kūrėjas kreipia mus į gėrį – bet į tikrąjį gėrį, o ne į tariamą gerosios žiniasklaidos idilę, apdainuojančią gerus berniukus ir mergaites. Tikslas ne toks…
Mes savo ruožtu turime stengtis išsitaisyti. O mūsų išsitaisymas − nuo meilės artimui kaip sau iki meilės Kūrėjui. Tik taip pasiekiame tikslą, o tiesiog „gerutė“ televizija mums nepadės. Paskaitykite Baal Sulamo straipsnį „Ateities visuomenės kūrimas“.

Iš 2011m. rugpjūčio 23 d. pokalbio apie laidavimą ir socialinį teisingumą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo pakeisime piniginį ekvivalentą?

Vietoj reklamos – lavinantis kanalas

Gelbstint gyvenimą

Komentarų nėra

Įgyti Šviesos formą

Krizė, globalizacija

Klausimas: Mes vis dar nevisiškai jaučiame išorinio pasaulio skausmą. Kaip ištaisyti padėtį dirbant grupėje?
Atsakymas: Šį skausmą geriau pajusti kuo greičiau. Jis – kaip liga, kurią pageidautina „sugriebti“ pradiniame etape. Pasaulis tik pradeda grimzti į krizę, bet jau jaučia baimę, juk šiandien problemos paliečia visus. Matome, kad jau atėjo laikas ir turėtume platinti medžiagą, aiškinančią krizės priežastį ir jos sprendimą.
Ir Amerika, ir Europa, ir Kinija, ir Japonija – visas pasaulis bėdoje. Visi išsigandę to, kas vyksta, ir niekas nežino, kas bus toliau. Kai kurie žiūri į krizę tarsi iš tolo, kaip antai Vokietijoje – ogi jiems bijoti vertėtų dar labiau. Juk tie, kurie pakilo aukščiau, žemiau krenta. Negalime nė įsivaizduoti, kas nutiktų, jei rytoj visi patikrinti mechanizmai staiga nustotų veikę.
Atrodytų, ar taip gali būti? Žmonės keliasi ryte, eina į darbą…
Bet ne, neina. Mes dar nesupratome, kad patekome į integralią gamtos sistemą, patys dar nebūdami integralūs. Tarsi bandome į apvalią išpjovą įstatyti kvadratinę detalę. Iš tiesų mūsų forma turėtų sutapti su sistemos forma. Ši forma nėra paprasta, nes kalbama ne apie geometriją, o apie savybes, kurios mums būdingos.
Šiandien visa žmonija turėtų palaipsniui įgyti naujas formas, teisingą, atitinkantį Šviesą formatą. Ir tai – labai rimta problema. Išspręsti ją įmanoma, tik jei pritrauksime Šviesą, kuri ir ištaisys mus. Todėl ir sakoma: „Aš sukūriau blogio pradą ir sukūriau Torą jam kaip prieskonį, nes slypinti joje Šviesa grąžina į šaltinį“.
Tikėkimės, kad tai suprasime ir mokėsime perduoti kitiems.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pavyzdys visam pasauliui

Bet kokiam užsispyrimui yra ribos

Vienybės jėgos infuzija

Komentarų nėra

Stiprus tiesia pagalbos ranką silpnajam prie gerklės

Krizė, globalizacija

Nuomonė (N.Solabuto, finansų grupės BCS aktyvų valdytojas): Galiausiai čia laimi pats stipriausias – Vokietija. Ji sumokės už visą Europą. Tai ji darys nutraukdama subsidijas silpnųjų šalių gamintojams, o šie negalėdami konkuruoti, patys pasitrauks iš rinkos.
Ir jų vietą iš karto užims vokiški produktai. Dėl gamybos uždarymo išaugs bedarbystė, tai nuskurdins dalį gyventojų ir nupigins gamybą, darbininkai sutiks dirbti už mažą atlygį.
Tuo pasinaudos vokiečių koncernai: perkels gamybą į silpnųjų šalių teritorijas ir tai padidins Vokietijos prekių konkurencingumą. Be to, tai įpareigos silpnas Europos šalis privatizuoti didžiulį aktyvų kiekį, ir, kadangi šalių viduje mažai kas turės lėšų pirkimams, į šalį ateis vokiečių koncernai ir viską supirks. Ar šito norėjo Europa iki integracijos?
Komentaras: Galiausiai ši ES iširs − juk juos sieja tik egoistinė nauda, kuri mūsų laikais jau neefektyvi be integracijos aukščiau egoizmo. Gerai dar, jeigu išsiskirstys taikiai, be trečiojo pasaulinio karo…

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas laimi iš ES turgaus…

Ar Europa linki sau mirties?

Visi – už susijungimą, o kaip?

Komentarų nėra

Išsitaisymas – tai suartėjimas

Dvasinis darbas, Grupė, Kūrėjas

Pasakyta, kad „Izraelis, Tora ir Kūrėjas – viena visuma“ – visos šios sudedamosios dalys turi vienytis. Baal Sulamas aiškina, kad „Izraelis“ – tai žmogus, norintis grįžti prie savo šaknies, kurioje jis yra susiliejęs su Kūrėju, panašus į Jį – yra abipusėje meilėje su Juo.
„Tora“ – tai tie etapai, kuriuos jis pereina, kurdamas savyje poreikį vienytis su grupe – bendrą norą, reikalavimą. Ir tada ateina Šviesa, kuri pasireiškia sujungtame inde.
Bet sudužusio indo, kuris nori susijungti, atžvilgiu ši Šviesa vadinama supančia, grąžinančia į šaltinį. Tada Ji taiso norą, kiek įmanoma, toje pakopoje, kurioje dabar yra draugai – jų tarpusavio ryšio lygmenyje. Tada jų veiksmas vadinamas „613 priesakų“, norų ištaisymu.
Jie atlieka šiuos ištaisymus, esant kiekvienai jiems suteiktai galimybei, kai Šviesa pažadina juos kitai būsenai. Šviesa ateina iš Begalybės į jų pakopą ir kas kartą pakelia juos dar aukščiau. Jeigu jie šitaip dirba, galiausiai pasiekia galutinę būseną – kūrimo tikslą.
Tame nėra nieko, išskyrus įstatymo mylėti artimą kaip save patį vykdymą. Kiekvienoje pakopoje, kurioje prašome grąžinančios į šaltinį Šviesos, ji ateina (pabunda mūsų viduje), ištaiso ir sujungia mus vieną su kitu. Tai vadinamoji „Tora“ – 613-ka jos šviesų, kurios ištaiso 613 egoistinių norų, paversdama juos davimo norais.
Po to jais pasivelka Kūrėjo atskleidimas – bendra Šviesa, atsiskleidžianti Šviesoje Chasadim, davimo Šviesoje.
Vadinasi, visą mūsų darbą sudaro:
-iš vienos pusės, savęs anuliavimas,
-iš kitos pusės, savęs auginimas, kad turėtume galimybę veikti kitus,
– jungimasis tarpusavyje, įgyvendinamas grąžinančios į šaltinį Šviesos.
Ir Ji jau yra tarp mūsų, mums tik reikia išryškinti Ją! Juk mes nejaučiame ištaisymo jėgos, o tik pačius save, kai truputį labiau išsitaisome.
Tapti labiau ištaisytiems – vadinasi – tapti vidumi artimesniems vienas kitam ir susijungti (būtent vidumi, o ne išoriškai!) Būtent dėl šio vidinio suartėjimo pradedame jausti, ką reiškia ryšys, davimo jėga. O pažindami davimo jėgą, pažįstame Kūrėją ir pradedame suprasti kūrimo sumanymą, jo programą, priežastį, visą mūsų pereinamą procesą ir atskleidžiame Kūrėjo veiksmus.
Kūrėjo veiksmų atskleidime kūriniams ir glūdi tas malonumas, kurį galime Jam suteikti – kad visi kūriniai pažintų Jį kaip duodantį ir nešantį gėrį.
Tas, kuris nori pažengti pirmyn ir laiko tai savo svarbiausiu tikslu, negali nieko daugiau kaip įsivaizduoti ištaisytą būseną ir visą laiką stengtis priartėti prie jos.

Iš 2011 m. liepos 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo architektas

Išsilydžiusi širdis

Kai kiekvienas atsako už visus

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai