Kalbantis prie apvalaus stalo svarbiausia paaiškinti tai, kad tarpusavio laidavimas nėra pasiekiamas savaime. Tai rimto mokymosi, kaip gamta tarpusavyje priklausoma, rezultatas. O viso to tikslas − integruoti į gamtą žmogų kaip sudėtinį jos elementą.
Ir tarpusavio laidavimu vadinamas tik toks Gamtos ir visų žmonių derinys, kai visi bus absoliučioje pusiausvyroje, kitaip tariant, kai žmogus darniai gaus ir duos žmonijos visuomenėje, kaip tai vyksta organizmo ląstelėse.
Bet pirmiausia turime mokytis laidavimo elementų: kaip tarpusavyje nusileisti vieni kitiems, kaip užmegzti ryšius nepaisant visų mus skiriančių prieštaravimų, kuriuos egoizmas specialiai mums parodo. Į skirtumus tarp mūsų turime žiūrėti kaip į pratimus, kai turime virš jų pakilti – ir būtent tokiu būdu išaugti − kaip kad auga žaisdami vaikai.
Štai taip ir einame tarpusavio laidavimo būsenos link, visapusio tarpusavio ryšio link − tarsi viename sveikame organizme.
Tai yra viso kūrimo tikslas, todėl priklausomai nuo to, kiek užmegsime tokį ryšį, jame pajausime abipusį davimą, meilę, dalyvavimą, norų susiliejimą, susijungimą to, kas mums trukdė. Niekas nepašalinama, visi priešingi elementai lieka, ­o virš jų kuriame mūsų tarpusavio santykius.
Tokią susivienijimo nepaisant skirtumų metodiką reikia kantriai išaiškinti – ir žmogaus sąmonė pamažu evoliucionuos priklausomai nuo bendro tarpusavio ryšio realizavimo virš visų atsiskleidusių prieštaravimų.
Tai ilgas kelias, kaip atkurti nutrauktus mūsų tarpusavio ryšius, tokiu būdu mes einame, pasiekiame visiško žmonijos išsitaisymo ir jos susijungimo į vieną visumą su gamta.
Štai taip pasiekiame Begalybės pasaulio Malchut, kurioje susirenka visi jos prieštaravimai, priešingybės, visas egoizmas ir tuo pat metu virš viso to atsikleidžia visiškas altruizmas, ir mes įsisąmoniname kūrinijos Sumanymą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Apribojimas iki taško

„Viena šeima“ – ne utopija!