Pateikti Ketvirtadienis, lapkričio 10, 2011 dienos įrašai.


Laimingus mus daro pojūtis, o ne priteklius

Įvairūs

„The Independent“ informuoja: Nacionalinė Didžiosios Britanijos statistikos tarnyba išmatavo laimės fenomeną – laimės indeksą. Išvada: pozityvios savijautos, nepriklausančios nuo amžiaus, pagrindas – „stipri sveikata, patikimi santykiai ir darbas, teikiantis pasitenkinimą“.
Komentaras: Visiems žmonėms pasaulyje laimė reiškia pripildymą
– trijų kūniškų norų, kylančių iš „gyvulinio“ kūno (maistas, seksas, šeima / draugai) ir
– trijų visuomeninių norų, kylančių, veikiant visuomenei (turtas, valdžia / žinomumas, žinios).
Kiekvienoje šalyje apklausos būdu galima išsiaiškinti konkrečias tos šalies piliečių nuomones apie laimę, nes išvardytus 6 norus turi visi, tik kiekvienas asmeninėmis proporcijomis, o kiekvienoje tautoje – tik jai būdingomis proporcijomis.
Be šių 6 norų, yra ypatingų asmenybių, kuriuos veda didesnis nei kitų noras atskleisti gyvenimo prasmę – jos šaknį, Kūrėją. Likusių norų pripildymas juos domina tik tiek, kiek būtina egzistavimui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimė

Tempkite mane už rankos į laimę!

Begalinės laimės formulė


Komentarų nėra

Tas pats principas – nuo Abraomo iki šių dienų

Dvasinis darbas, Grupė

Žmonės ateina į kabalą, turėdami įvairiausių iliuzijų, klaidingų nuomonių apie šį mokslą, įsivaizduodami jį taip, kaip piešia jų egoistinis noras iš įvairiausių gandų.
Kabalą įsivaizduoja kaip mistiką, mano, kad ji susijusi su astrologija, gydymu, kažkokiais palaiminimais, stebuklais, šventintu vandeniu ir raudonais siūlais, kad jai padedant galima atskleisti praeitį ir ateitį, – juk mūsų egoizmas ieško sau kažkokio ypatingo prisipildymo.
Todėl visi iš pradžių sunkiai suvokia kabalistinį principą: „Pamilk artimą kaip save patį.“ Jei ir sutinka su juo, tai suvokia jį egoistiškai, tokiu suvokimu paremtos ir įvairios „dvasinės“ praktikos.
Tačiau tam, kad priartėtume prie tikrojo kabalos metodikos įgyvendinimo, reikalingi ypatingi žmonės. Tam būtina didžiulė ištvermė, daug pastangų ir palaikymas, kurį vienas kitam teikia grupė žmonių, tam pasiruošusių ir suprantančių, kad kitaip neturi jokių šansų save realizuoti. Tik per šį bendrą norą, „bendrą indą“ jie galės gauti galimybę tapti žmonėmis ir kažką padaryti su savimi, kad pakiltų aukščiau materialaus, gyvūninio egzistavimo į „žmogaus“ pakopą.
O dvasinis veiksmas, kurį mums reikia atlikti, yra vadinamųjų „613 priesakų“ išpildymas, kitaip tariant, tų pačių žmonių, kurie nusprendė susivienyti, veikimas siekiant vienybės.
Taip buvo Abraomo laikais, taip buvo Mozės laikais – taip pat ir mūsų dienomis. Tai yra vienas ir tas pats principas. Jeigu Kūrėjo sukurtos, sudužusios sielos dalys yra pasirengusios susijungti, kad atkurtų bendrąjį indą, tai šis indas įkūnija pagrindinį, visa apimantį davimo dėsnį – jis tampa indu Šviesai. Šviesa atsiskleidžia šiame bendrame nore, bendrose pastangose, tarpusavio palaikyme ir laidavime.
Todėl žmogui nėra ko ir galvoti apie dvasinį suvokimą ir savęs realizavimą, jeigu jis nesuvokia, kad šie dalykai pasiekiami per susijungimą su kitu, artimu, t. y. tokiais kaip jis žmonėmis, taip pat norinčiais susivienyti ir suprantančiais, kad tik susijungę įgis antrąją prigimtį.

Iš 2011 m. liepos 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala be jokios mistikos

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Tarp menkumo ir didybės

Komentarų nėra