Pateikti Penktadienis, lapkričio 11, 2011 dienos įrašai.


Prieštaravimo Kūrėjui krizė

Krizė, globalizacija

Nuomonės:
(J. Pozuelo-Monfort, knygos „Monforto planas“ autorius): Perspektyvoje: artėjantis badas ir ligos, turtuolių skaičiaus mažėjimas, didėjantis varguolių skaičius. Nebus jokios naujos architektūros, išliks tie patys operaciniai Bretton-Woodso institucijų principai. Nežymios reformos TVF, Pasaulio banko, JT, PPO, derybos Doche sustabdytos.
(Reshma Sohoni, „Seedcamp“ generalinė direktorė): Krizės priežastimi tapo augantis atotrūkis tarp labai turtingų šalių ir likusio pasaulio. Žmonės bandė gyventi ne pagal pajamas.
(G. Osipov, akademikas, ISPIRAN direktorius): Šios krizės ypatybė yra „auksinio milijardo“ egoizmas, įprotis suversti negatyvių reiškinių pasekmes „antrosioms“ ir „trečiosioms“ pasaulio šalims.
(V. Georgiadi, „Zenteq“ direktorius, „RenderX“ kompanijos viceprezidentas, JAV): Ši krizė ypatinga tuo, kad ji buvo perduodama per valstybines sienas ekonominiais metodais. Kita krizė bus geopolitinė ir jos perdavimo metodai iš visuomenės visuomenei bus jau neekonominiai.
(S. A. Borer, „Chan Ict“ firma): Kitai krizei bus būdingi dar didesni nesutarimai dėl to, kokia kryptimi pasaulis vystysis, taip pat kova dėl gamtinių išteklių.
(R. Lundberg, „Ronning ehf“ kompanija): Kitą krizę lems gamtinių išteklių stoka ir tarpusavio nesusikalbėjimas politikos ir religijos klausimais.
(R. M. Silveira, žurnalistas): Kitą krizę sąlygos ekonominiai faktoriai.
(M. Badawy, „Colacom“): Kita pasaulinė krizė būtinai bus, kapitalizmas žlugs dėl maisto ir vandens poreikio.
Komentaras: Mes patiriame vienintelę krizę – mūsų egoizmo priešpriešos Kūrėjo altruizmui. Kūrėjas vis labiau artėja prie mūsų, atsiveria mums, mumyse, ir priešpriešą dviejų savybių – mūsų senos egoistinės ir naujai pasireiškiančios altruistinės – jaučiame kaip krizę.
Praeityje mumyse pasireikšdavo viena savybė „noras dėl savęs“, ir jautėme pasaulį kaip vienalytį: viskas susideda iš egoistinės materijos (negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus), esančios savo keturiais pavidalais egoistiniuose tarpusavio santykiuose.
Dabar mumyse pradeda ryškėti nauja savybė – „noras dėl kitų“, davimo ir meilės, Kūrėjo (Gamtos) savybė.
Ši savybė yra priešinga mums, negalime jos pajausti ir suprasti kaip gyvūnas negali suprasti žmogaus. Dėl to nepasiseks sušvelninti krizės ir juo labiau jos ištaisyti, jei neįgysime davimo savybės.
Krizė viena, ir nesvarbu, kaip ji pasireikš, todėl kad kova su ja turi būti viena – kuo greičiau pakeisti save „iš noro dėl savęs“ į „norą dėl kitų“. O kuo labiau priešinsimės mūsų egoistinių tarpusavio santykių ištaisymui, tuo skaudesnių smūgių gausime.
Kadangi Gamta, Kūrėjas nekinta, o keičiamės tik mes. Nors mums atrodo, kad mes darome įtaką pasauliui, po kurio laiko įsitikinsime, kad viskas krypsta blogyn. Kol suprasime, kad pasaulis yra tai, ką jaučiame savyje, ir todėl priklauso tik nuo mūsų savybių. Kokį pasaulį pajausti – egoistinį ar Kūrėjo – priklauso nuo to, kokioje savybėje esti žmogus – gavimo ar davimo.
Štai taip Kūrėjas atves mus į panašumą su Savimi.
Todėl krizė, jei jos nesuprasime ir neištaisysime, jausis vis aštriau – nuo neteisingų ekonominių tarpusavio santykių iki vandens ir maisto trūkumo, bedarbystės. Darbas visą dieną visiems buvo įmanomas dėl šiuolaikinių technologijų stokos, ankstesnėje civilizacijoje.
Kadangi krizė yra globali, kitaip tariant, kilo dėl viršvalstybinių ryšių, galimas sprendimas, prie kurio kryps valstybės: kaip priešai susitaria atsitraukti ir nepulti vienas kito, taip ir valstybės bandys sudaryti tarpusavyje panašias sutartis, teikdamos pirmenybę taikiam išsiskirstymui kaip skyrybų atveju, – nutraukti tarptautinius ir tarpvalstybinius ryšius, kad neįvyktų karas.
Bet tai prieštarauja Gamtos / Kūrėjo planui sujungti mus visus į vieną visumą, todėl galiausiai iškils dar gilesnės konfrontacijos su Kūrėju krizės grėsmė.

Daugiau šia tema skaitykite:

Krizė: sprendimas – priežasties supratimas

Krizė – šansas sukurti naują tvarką pasaulyje

Išeitis – susivienijime

Komentarų nėra

Tavo pastangos nedingsta be pėdsakų

Dvasinis darbas

Yra pasakyta, kad „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“ – Šviesa yra absoliučioje ramybėje ir visada veika mus gėriu. Iš kitos pusės, kalbama: „Praris pabaisa ir išvems“, ir matome, kad ir kiek stengtumės – viskas pradingsta. Slenka mėnesiai, dirbame, stipriname  ketinimą, kiek leidžia mūsų jėgos, o negauname jokios naudos.
Tačiau negali būti, kad gamtoje būtų veiksmas, kuris neduotų jokio rezultato  –  nei gero, nei blogo. Žinoma, rezultatas visada yra ir niekur nedingsta. Tik atrodo, kad jis išnyksta: užsimiršta ankstesni veiksmai ir mintys, kiekvieną akimirką aš – tarsi naujas žmogus.
Kur gi visa tai saugoma? Mūsų nore, pačioje jo gilumoje! Jeigu atliekame kažkokį veiksmą su savo noru, ketinimu, pastangomis, su visa tikrove, kurią piešia mums šis noras, teisingas jis ar neteisingas, jis jau nedingsta.
Viską, ką daro bet kuris žmogus, kiekvienas kūrinijos elementas, bet kuri jos dalelė: negyvoji, augalinė, gyvūninė, žmogaus pagal savo lygį –  viskas praryjama į Malchut vidų, to pačio noro, kuris egzistuoja kūrinyje.
Jei žmogus siekia įgyti davimo jėgą, jo veiksmai tampa ypatingi. Netgi jei jis kol kas veikia dėl savęs (lo lišma), pamiršta apie tai, kad turi suteikti Kūrėjui džiaugsmo ir nežinia, kada jis to pasieks.
Visus žmogaus veiksmus (grupėje, mokslo atžvilgiu), kol kas visiškai egoistinius, praryja „blogoji jėga“ (klipa), t. y. jo egoistiniai troškimai, kuriuose jis tą akimirką veikė. Jo norai ir mintys buvo nukreiptos savo naudai ir veiksmas išėjo egoistinis, tačiau viskas išlieka, niekas nedingsta. Juk vis tik žmogus stengėsi toje būsenoje, kuri jam buvo suteikta, todėl turi palaipsniui augti.
Kai jis pasiekia etapą, kuriame visų pastangų suma, jo stengimasis ir grupė, kurią jis susiorganizavo, duoda rezultatą – tuomet visos jo sankaupos, kurios saugomos bloguose noruose, netgi be jo žinios, staiga išryškėja ir išplaukia ištaisytų norų pavidalu. Tada jis gauna juos ir su jais juda pirmyn.
Taip vyksta visą laiką, ir tai labai svarbus principas. Turime suprasti, kad kiekvienas veiksmas, net ir egoistinis, yra naudingas. Visi mūsų veiksmai, atlikti per daugelį mėnesių, galiausiai susikaupia, kad staiga atsiskleistų.
O kai žmogui kartais pasiseka kažkiek daugiau siekti davimo, netgi dar „lo lišma“, bet jau arčiau „lišma“, jis visada pradeda geriau suprasti bei jausti praeitį ir suvokia, ką jis praėjo, kas su juo nutiko.

Iš 2011 m. liepos 19 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visus nusikaltimus uždengs meilė

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo

Kaip mokomasi skraidyti

Komentarų nėra

Dirbti nereikia

Filmai, klipai

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra