Tavo pastangos nedingsta be pėdsakų

Dvasinis darbas

Yra pasakyta, kad „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“ – Šviesa yra absoliučioje ramybėje ir visada veika mus gėriu. Iš kitos pusės, kalbama: „Praris pabaisa ir išvems“, ir matome, kad ir kiek stengtumės – viskas pradingsta. Slenka mėnesiai, dirbame, stipriname  ketinimą, kiek leidžia mūsų jėgos, o negauname jokios naudos.
Tačiau negali būti, kad gamtoje būtų veiksmas, kuris neduotų jokio rezultato  –  nei gero, nei blogo. Žinoma, rezultatas visada yra ir niekur nedingsta. Tik atrodo, kad jis išnyksta: užsimiršta ankstesni veiksmai ir mintys, kiekvieną akimirką aš – tarsi naujas žmogus.
Kur gi visa tai saugoma? Mūsų nore, pačioje jo gilumoje! Jeigu atliekame kažkokį veiksmą su savo noru, ketinimu, pastangomis, su visa tikrove, kurią piešia mums šis noras, teisingas jis ar neteisingas, jis jau nedingsta.
Viską, ką daro bet kuris žmogus, kiekvienas kūrinijos elementas, bet kuri jos dalelė: negyvoji, augalinė, gyvūninė, žmogaus pagal savo lygį –  viskas praryjama į Malchut vidų, to pačio noro, kuris egzistuoja kūrinyje.
Jei žmogus siekia įgyti davimo jėgą, jo veiksmai tampa ypatingi. Netgi jei jis kol kas veikia dėl savęs (lo lišma), pamiršta apie tai, kad turi suteikti Kūrėjui džiaugsmo ir nežinia, kada jis to pasieks.
Visus žmogaus veiksmus (grupėje, mokslo atžvilgiu), kol kas visiškai egoistinius, praryja „blogoji jėga“ (klipa), t. y. jo egoistiniai troškimai, kuriuose jis tą akimirką veikė. Jo norai ir mintys buvo nukreiptos savo naudai ir veiksmas išėjo egoistinis, tačiau viskas išlieka, niekas nedingsta. Juk vis tik žmogus stengėsi toje būsenoje, kuri jam buvo suteikta, todėl turi palaipsniui augti.
Kai jis pasiekia etapą, kuriame visų pastangų suma, jo stengimasis ir grupė, kurią jis susiorganizavo, duoda rezultatą – tuomet visos jo sankaupos, kurios saugomos bloguose noruose, netgi be jo žinios, staiga išryškėja ir išplaukia ištaisytų norų pavidalu. Tada jis gauna juos ir su jais juda pirmyn.
Taip vyksta visą laiką, ir tai labai svarbus principas. Turime suprasti, kad kiekvienas veiksmas, net ir egoistinis, yra naudingas. Visi mūsų veiksmai, atlikti per daugelį mėnesių, galiausiai susikaupia, kad staiga atsiskleistų.
O kai žmogui kartais pasiseka kažkiek daugiau siekti davimo, netgi dar „lo lišma“, bet jau arčiau „lišma“, jis visada pradeda geriau suprasti bei jausti praeitį ir suvokia, ką jis praėjo, kas su juo nutiko.

Iš 2011 m. liepos 19 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visus nusikaltimus uždengs meilė

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo

Kaip mokomasi skraidyti

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.