Ypatinga priemonė

2011-11-20

Baal Sulamas, „Laidavimas“: Pasakyta: „Jūs tapsite Man ypatinga tauta tarp visų tautų“, t. y. būsite Man ypatinga priemone (sgula), ir per jus išsivalymo kibirkštys pereis visoms pasaulio tautoms.
Sgula – tai ypatingas veiksmas, kuriuo taisome savo egoistinį ketinimą į altruistinį. Aš nežinau tiksliai, kaip įvyksta šis veiksmas, bet jo padedamas keičiuosi, įgyju antrą prigimtį, įžengiu į kitą matavimą, į kitą tikrovę, esančią aukščiau dabartinio manęs. Ir nežinau, kaip būtent tai įvyksta.
Štai kodėl išėjimas iš Egipto pavadintas „stebuklu“, štai kodėl Toroje slypinti ištaisymo jėga, grąžinanti į šaltinį Šviesa, vadinama „ypatinga savybe“ – sgula. Neįsivaizduodamas, kaip ji veikia, matau tik jos rezultatus: tarytum man liejasi tam tikras „spinduliavimas“, suveikia tam tikra jėga – ir aš tampu kitoks.
Taigi, nors ir nesuprantu, kaip veikia sgula, bet aš ją aktyvuoju, vykdydamas sąlygas, kurias man pasako. „Padaryk štai taip, – rašo kabalistai, – ir gausi štai tai.“ Aš negaliu atsekti šio ryšio, jis ne mano valdžioje. Aš paprasčiausiai žinau, jog tam tikri mano veiksmai sukels tam tikrą reakciją, tačiau priežasties-pasekmės grandinėlė man lieka nesuprantama.
Juk jos pradžia Šviesoje, Duodančiajame, o aš vis dar esu egoistiniame nore ir nejaučiu, nematau Jo. Kontaktas su juo man dar neaiškus, taip kaip neaiškus atgalinio ryšio mechanizmas, per kurį Duodantysis veikia mane ir kažką manyje keičia.
Štai kodėl toks veiksmas vadinamas „ypatingu“. Tokią pačią „ypatingą savybę“ turi vaikas, kuris žaidžia ir auga mūsų pasaulyje. Kas iš tiesų lemia jo augimą? Mes taip stipriai įpratome prie to, kad žaidimai ugdo vaikus, jog nepastebime, kaip tai vyksta.
Kokią jėgą įjungia vaiko kontaktas su žaislu, su paveiksliukais knygoje, su gyvūnais, kuriuos jis mato, su automobiliais, kurie priešais jo akis pravažiuoja gatvėmis? Kaip didžiulio pasaulio vaizdai, su kuriais jis nori susipažinti, formuoja jame kažką naujo? Mums tai įprasta, bet, iš esmės, kalbama apie tą pačią „ypatingą priemonę“.
Vaikas nori užaugti, jis siekia įvairiausių suaugusiųjų pasaulio formų – ir iš tikro auga. Štai ir mes, jeigu norime judėti pirmyn, turime atlikti keletą veiksmų, kad aktyvuotume Aukščiausiąją jėgą, kuri mus augina. Vaikas turi natūralų norą augti, o mums duota valios laisvė: mes turime organizuoti aplinką, organizuoti mokymąsi, organizuotis patys, prijungti ketinimą – ir tokiu būdu vystytis.
Taigi, „sgula“ – tai tam tikrų žmogaus veiksmų rezultatas, nors jis tiksliai ir nežino, ką aktyvuoja ir kas grįžtamuoju ryšiu aktyvuoja jį. Mums tai pasireiškia santykyje su supančia Šviesa, o vaikams – santykiuose su supančiu pasauliu.
Tas pats principas veikia „pasaulio tautų“ – visų tų, kurie nesiekia Kūrėjo, ir „Izraelio“ – tų, kurie Jo siekia, tarpusavio santykiuose. Kaip mes su Kūrėju – taip ir jie su mumis. Juk jie neturi kibirkšties, neturi ryšio su Juo, Jo siekio, noro Jį atskleisti. Tik nelaimės stumia juos ieškoti kažko geresnio. Ir todėl mes nešame jiems kabalos mokslą adaptuota, jiems prieinama forma.
Kvietimas atskleisti Kūrėją nieko jiems nesako, jiems reikalingas geras gyvenimas čia ir dabar, ir nieko daugiau. Todėl mes atskleidžiame jiems mūsų žinią etapais, tinkama forma – ir jie naudojasi mumis kaip „ypatinga priemone“, kaip „ypatinga tauta tarp visų tautų“.
Turėdami ryšį su mumis, jie „netikėtai“ gauna jėgų, supratimą, norų, kokių neturėjo anksčiau. Šios kibirkštys ateina iš Begalybės, nuo Kūrėjo – per mus – jiems. Ir galiausiai „ypatinga priemonė veikia visuose lygmenyse“.