Klausimas: Pinigai praranda savo galią. Ar vėl netapsime žemdirbiais, kad išliktų civilizacija?
Atsakymas: Nemanau. Pasaulio ateitį matau šitaip: visi žmonės visuomenės labui dirba keletą valandų per dieną žemės ūkyje, pramonėje, tose srityse, kuriose dirbame ir dabar. „Pasaulis gyvena kaip įprasta,“ – rašo Rambamas. Mes keičiame ketinimą, dėl kurio atliekame savo veiksmus, o tuomet matome, kurių iš jų nereikia atlikti, nes jie žalingi, kuriuos reikia apriboti, o kuriuos – modifikuoti.
Žinoma, pramonė, bankininkystė, prekyba ir kitos mūsų veiklos sritys labai pasikeis. Vis dėlto, kiekvienas dirbs apskritai visuomenei naudingą darbą.
Visi gyvensime subalansuotoje visuomenėje, kurioje niekam neatsiras poreikis turėti daugiau nei būtina paprastam, normaliam gyvenimui. O būtinas yra tautinis ir pensijų draudimas, ligonių kasos, atostogos, švietimo sistema, paslaugos senoliams ir pan.
Trumpai tariant, mūsų visuomenė taps vieninga šeima, praktikuojančia subalansuotą vartojimą. Kiekvienas žmogus bendram labui atiduoda maksimumą, o iš visuomenės gauna normą, būtiną egzistavimui.
Be to, kiekvienas privalo keistis į gera, mokydamasis vis labiau vienytis su kitais ir su visa sistema apskritai. Kartu aš atskleidžiu savo ryšį su jais, atskleidžiu bendrą sielą, kuri tampa mano siela. O kitas žmogus, darydamas tą patį, atranda, kad tai – jo siela. Taip kiekvienas, panašiai kaip ląstelė, žino ir jaučia tai, kas vyksta bendrame kūne.
Turime pasiekti tokią būseną, kai kiekvienas įgis visą sielą. Sykiu pasieksime ir išsitaisymo pabaigą. Tuomet įvyks vyksmas, vadinamas „rav paalim mekabcyel“ – bendra sąveika, kurioje kiekvienas veikia kaip bendra siela. Visi susijungs, ir išnyks savo asmeniškumo pojūtis. Taip grįšime į Begalybės pasaulio būseną.
Žvelgiant į artimiausią ateitį: kalbant apie šeimą, visuomenę, darbą, subalansuotą teisingą paskirstymą, socialinį teisingumą, į tai, ko reikia kiekvienam, kad normaliai gyventų, pasirinkimas vienas – davimas aplinkai. Duodamas žmogus prisipildo, nes daugiau nieko nenori. Tuo jis mėgausis. Šiame lygyje mus laikys Šviesa, ir kiekvienas palaikys kitus.
Toks mūsų vystymosi kelias, ir nukeliauti jį turime labai sparčiai. Tai matome iš didėjančių pokyčių tempų. Per keletą metų visa taip pasikeis, kad žvilgtelėję atgal nesuprasime, kaip gyvenome anksčiau.

Iš pirmosios 2011 m. rugsėjo16 d. pamokos Toronto kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonių vienybė tarsi pusiausvyros viršūnė

Pasaulis be Holivudo: fantastika ar tikrovė?

Ateities visuomenė: kur dėsime perteklių?