Pateikti Trečiadienis, 30 lapkričio, 2011 dienos įrašai.


Aplenkiant gamtą

Krizė, globalizacija, Platinimas

Mūsų užduotis padalyta į dvi dalis: viena vertus, turime dirbti su savimi, kita vertus, turime padėti likusiai žmonijai. Ji jau jaučia krizės apraiškas, ir kitame etape turėsime susijungti su ja, kad kartu tęstume kelią. Tokiu būdu, žinoma, būsime bendro judėjimo priešakyje, todėl kad žmonės tiesiog nežino, kaip eiti tikslo link. Mes turime tapti varomąja jėga – ta žmonijos dalimi, kuri veda ją į priekį.
Tam, kad vestume žmones, pirmiausia turime pasirūpinti savimi. Tačiau svarbu atminti: mes nebūtume gavę dvasinio pabudimo, jei neturėtume ištaisyti pasaulio ir vestis jo iš paskos. Todėl šiandien mums nepasiseks, jei galvosime tik apie savo pažangą. Būtina rūpintis visa žmonija, visu pasauliu, kad atvestume žmones prie visuotinio susijungimo į bendrą sielą, kokia ir buvome nuo pat pradžių. Todėl mus ir pažadino, toks ir turėtų būti mūsų pradinis ketinimas.
Kaip gi mums vystytis, kartu nukreipiant teisinga kryptimi visą pasaulį? Bendra mūsų darbo taisyklė yra ta, kad egzistuoja bendroji Jėga, vadinama „Šviesa“ ar „Kūrėju“, kuri valdo pasaulį ir daro jam įtaką. Ji lemia ir sprendžia viską. Tam, kad prasmingai įsilietume, įsitrauktume į jos veiklą, turime panorėti, kad ji paspartintų mūsų vystymąsi. Be šio noro ji toliau mus vystys pagal pradinę programą – galingais neigiamais impulsais, kurie varo mases.
Todėl visas mūsų darbas yra pareikalauti paspartintos pažangos, aplenkiančios negatyvius pradinės gamtos programos reiškinius. Todėl visada turėtume suprasti, kad susiduriame su bendrąja Jėga, kuri veikia mus visus. Turime ją įpareigoti veikti intensyviau, sparčiau ir efektyviau, tiesiog „tempti“ ją reikiama kryptimi.
Taip sūnelis tempia mamą už rankos. Bet jei tempia ne ten, jam nepavyks, jie nenueis į kiną mažyliui panorėjus, jei jis turi eiti į darželį. Taip pat ir mes visad turime veržtis teisinga kryptimi, norėdami atrasti tą bendrą Jėgą, be kurios nieko nėra. Aš noriu ją išstudijuoti, pažinti, kaip ji veikia, kuria kryptimi. Todėl reikalauju, kad ji atsiskleistų – nes tada jos veiksmai taps man aiškūs.
Visa tai žinodamas, aš reikalauju iš jos paspartinti mano vystymosi tempus. Kiekvieną kartą „timpteliu“ ją reikiama kryptimi, lyg tempčiau mamą iš paskos į darželį su stipresniu nei jos pačios noru ir uolumu.

Iš 2011 m. rugpjūčio 5 d. kongreso Vokietijoje pirmosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

„Gyvasis vanduo“ visai žmonijai

Idėjų variklis

Kai upelis tampa upe

Komentarų nėra

Visas pasaulis – po vienu skėčiu

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Būdamas šio pasaulio žmogumi, esu sutvertas taip, kad visą laiką automatiškai galvočiau apie save: ką naudingo sau nuveikti ir kaip tai padaryti. Tokį mane sukūrė Kūrėjas, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogio pradą“. Vis labiau atskleisdamas blogį savyje, pats suvokiu, kad galvoju tik apie save – ir nusprendžiu, kad tai yra blogai. Tai – ypatinga būsena.
Dabar noriu paversti jį gėriu, nes nekenčiu egoizmo. Gėris yra toks visko pajautimas ir mąstymas apie viską tarsi viskas priklausytų man. Tai toks elgesys su visais tarsi jie būtų neatskiriama mano paties dalis.
Jei nutrintume šį „tarsi“, vėl likčiau vienas „Aš“, tik dar egoistiškesnis! Tarkime, netikėtai suvokiu, kad visi žmonės aplink mane – mano maži vaikai, ir šitą vaikelį, šitą vaizdą aš be galo, visa širdimi myliu.
Ir ką gi tokiu būdu pasiekiau? Iš tikrųjų, dabar vertinu visus kaip save patį, bet egoistiškai! Juk aš juos laikau savais, lyg būčiau aš pats – tarsi mano mažas vaikelis.
Todėl aš sakau: „Ne! Neapykanta lieka, lieka susvetimėjimas !“ ir „Visus nusikaltimus padengs meilė“. Priešingu atveju nebus pasipriešinimo – „ekrano“, nugalėjimo. Ką tau teks nugalėti? Aš nesigalynėju su savo mažu sūneliu, esu pasiruošęs jam viską atiduoti. Juk tam mane įpareigoja natūrali, įgimta meilė.
Kai kalbame apie norą, kad visas pasaulis būtų tarsi mes patys, nesuprantame, kokios čia priešingybės susijungia, ir koks susikuria požiūris. Aš nešalinu atskirties, bet kuriu visą meilę viršum jos.
Dėl to dabar pasaulyje susidaro ypatingos sąlygos. Aplinkui vyksta kažkokia kova, ginčai, susidūrimai, atsiskleidžia skirtumai – visas pasaulis pasimetęs, negali tarpusavyje sutarti. Ir negalės sutarti – šie barniai įsiliepsnos vis stipriau. Kol suprasime, kad visi nusidėjimai turi atsiskleisti, o mes turime susijungti aukščiau jų.
Nesibaimink, kad jie atsiskleidžia – priešingai! Kai jie išryškėja ir parodo tavo silpnumą – būtent tada supranti, kad tau reikia pagalbos. Suvoki, kad pats esi bejėgis ką nors padaryti – ir tau būtinai reikalinga grąžinanti į šaltinį Šviesa.
Todėl pastaruoju metu matome, kiek daug susiduria priešingybių, jėgų, tikslų, ir kad vieni kitų nesupranta. Tačiau viršum viso to privalome sukurti vieną didelį skėtį – tarpusavio laidavimą.
O visi šie skirtumai bei vidiniai nesutarimai liks. Tai stebuklas, kurio nesuvokiame! Tačiau stebuklas yra tai, kad jie lieka kartu su skėčiu, sukurtu iš meilės ir laidavimo, kuris pakyla virš jų.
Mes mylime vienas kitą, nepaisydami priešingų skirtumų. Tokie skirtingi esame todėl, kad iš aukščiau taip atsiskleidė Malchut. Aš nenoriu keisti kito žmogaus, tik noriu jam paaiškinti, kad mums verta tarpusavyje susijungti geruoju, todėl siūlau: „Imkime ir susijunkime drauge aukščiau visko, išsaugodami kiekvienas savo pozicijas“.
Juk iš aukščiau, iš Kūrėjo, gavome tokias priešingas savybes, ir iš prigimties esame tokie skirtingi tam, kad būtent dėl mūsų skirtumų galėtume ryškiau atskleisti kūrinijos harmoniją. Neįmanoma sugroti klasikinio kūrinio vienu muzikos instrumentu – reikalingi įvairūs sąskambiai: minoriniai, mažoriniai, visi įmanomi instrumentai, ir visi jie turi groti kartu – tai pagimdo harmoniją bei kūrybą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 10 d. pamokos pagal „Kabalos mokslo įvadą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Kol Aukštesnysis neatsuko mums nugaros

Ar yra kas nors pasaulyje gerai?

Į blogį – pro mikroskopą

Komentarų nėra