Dūriai į protezą

2011-12-1

Nuomonė: (L. Braunas, profesorius, vyriausiasis redaktorius ir leidinių „Vorlduotch“ ir „Pasaulio padėtis“ autorius): Supančios aplinkos degradacija stiprėja ir, galiausiai, kova su ja taps pagrindiniu daugelio šalių uždaviniu.
Rengdami metraštį „Pasaulio padėtis“, mes faktiškai atliekame planetos medicininę apžiūrą. Kiekvienais metais jos būklė blogėja. Jei šios tendencijos išliks, pasaulio ekonomika gali būti pakirsta. Jas reikia apgręžti priešinga kryptimi, kol supančios aplinkos degradacija ir ekonomikos nuosmukis nesustiprino vienas kito.
Žmonijai būtinas pasiaukojimas ir mobilizacija, palyginama tik su ta, kokia buvo antrojo pasaulinio karo metais. Kalbama ne apie veikiančio mechanizmo taisymą, o apie esminius pokyčius per kuo trumpesnį laiką.
Mano nuomone, yra dvi neatidėliotinos problemos: perėjimas nuo iškastinio kuro prie kitų energijos šaltinių, kad išgelbėtume klimatą, ir būtinybė sustabdyti gyventojų prieaugį.
Komentaras: Autorius gavo prizą už „genialų mąstymą“, tačiau juk priverstiniais būdais krizės nepanaikinsime! Taip yra todėl, kad niekas iš žmonių neįsivaizduoja, kad įmanoma pakeisti žmogaus prigimtį į altruistinę, todėl nė nekelia šio klausimo, o ieško kitų sprendimų.
Kabala turi išaiškinti šią galimybę, tuomet pamatys tikrą šių problemų sprendimą. Priešingu atveju, kiekvienas gydysis savo nuožiūra – leis vaistus į protezą!

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atvesti pasaulį į harmoniją

Egoizmo aklumas

Bet kokiam užsispyrimui yra ribos

Komentarų nėra

Prieš ataką

2011-12-1

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Svarbiausias mūsų darbas – pakilti aukščiau savo minčių ir norų, sugebėti atsijungti nuo jų ir pakilti į tą aukštumą, kur esame visi drauge – ten, kur yra siela. Pasaulyje yra tik viena siela.
Todėl parašyta, kad prieš gaudami Torą Izraelio sūnūs privalėjo tris dienas susilaikyti – kiekvienas mėgino pakilti aukščiau savo žemiškų rūpesčių, minčių, norų, išskaičiavimų, kad pasišvęstų tik aukščiausiajam tikslui.
Tai nėra paprasta, reikia atkaklaus, kruopštaus darbo, tarsi rinktume smulkius grūdelius, kol visus iki vieno surinksime ir pasibaigs visi mūsų egoistiniai išskaičiavimai. Kol žmogui nustos busti niekingi norai ir mintys, traukiantys jį į skirtingas puses, tuomet jis beveik bus pasiruošęs įsijungti į aplinkos mintis ir norus.
Šis asketizmas ir susilaikymas, milžiniškos pastangos siekiant pasiruošti nėra paprastas dalykas. Žmogus privalo sugriauti savo ego, išeiti iš savęs, tikromis fizinėmis pastangomis ištrūkti iš savo kampo ir fiziškai įsijungti į kitus. O vėliau pasistengti nulenkti galvą ir priimti iš jų dvasią, kuri jį veiks. Negalima duoti savo mintims jokios laisvės, nes jį gali išsviesti jį už šios visuomenės, grupės ribų.
Žmogus privalo nusilenkti ir per jėgą, materialia forma ir vidumi, dvasiškai, mintimis, norais, susitelkti ir susikaupti taip, kad viskas būtų aplinkos valioje. Reikia atitrūkti nuo savęs! Tegul žmogų veikia tai, kas yra aplinkoje, kad jame neliktų nei savo proto, nei širdies, ir jį valdytų tik tai, kas yra visuomenėje.
Tai – pirmasis pasiruošimo įsijungti vienam į kitą etapas. Jeigu mums pavyks tai padaryti, jau galėsime kalbėti apie Aukštesniosios jėgos, grupės jėgos poveikį.
Grupė – tai nėra tas fizinis darinys, kokį įsivaizduojame, nėra fizinių kūnų grupė. Mus paveiks vidinė grupės jėga ir jos turima grąžinanti į šaltinį Šviesa, kuri kiekvienam įkvėps šventumą, pakilimą aukščiau savęs paties. Tame pakilime jis pradės jausti bendrą jėgą, užpildančią pasaulių sistemą, tuomet supras, apie ką buvo kalbėta.
Todėl svarbiausia mūsų kongrese, jau prieš jį, nors tris dienas (ir jau tiesiog nuo šios dienos pradėti save pratinti) pakilti aukščiau visų pašalinių minčių ir išskaičiavimų, apsiriboti tik būtinais dalykais, kurių negalima atsisakyti. Ir visame kame vadovautis tikėjimu aukščiau žinojimo.
Ypač per paskutines tris dienas prieš kongresą privalome pradėti tikrą ataką, susilaikymo dienas – ir fiziškai, ir mintimis, ir norais, kad turėtume vienintelį tikslą ir jaustume kuo mažiau kliūčių.