Pateikti Sekmadienis, gruodžio 4, 2011 dienos įrašai.


Kiek augs Faraonas?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Klausimas: Kaip sustabdyti save ir nedaryti klaidų, kai iš anksto žinai, kad eini vedamas savo jausmų ir darai negerai? Juk, kita vertus, mes turime nukristi, kad išaugtume?
Atsakymas: Iš tikrųjų: „Teisuolis tūkstantį kartų nukris ir pakils“. Tik iš daugelio kritimų ir nusivylimų patirties, dėl didžiulio kartėlio ir klaidų, už kuriuos tenka susimokėti, galiausiai prieiname galutinės išvados ir suprantame, kad privalome pakilti aukščiau mūsų egoistinės prigimties. Galų gale suvokiame, kad egoizmo viduje mums niekada nepavyks sujungti protą ir jausmus.
Tokį paveikslą šiandien matome pasaulyje, visose šalyse. Protu visi suprantame, kad klimpstame į baisią krizę, bet negalime sustoti. Tai stumia žmogų pirmyn. Pasirodo, egoistinis jausmas yra stipresnis už protą, todėl žmogus toliau veikia pagal jį.
Jis nieko negali sau padaryti. Kiek besikreiptume į pasaulį ir perspėtume jį – niekas neišgirs. Tai darome, tik siekdami parodyti visiems, kad egzistuoja išsitaisymo metodika (kabala). Kai paskui bus atsižvelgta į faktus, žmogus praktiškai įsitikins, kad kiekviename žingsnyje susiduria su problemomis: ekonomikoje, auklėjime ir visur kitur, iš to supras, kad kabalos metodika kalba apie išsitaisymą. O tiesiog taip galima kartoti tūkstančius kartų ir žmogus neįsiklausys.
Pasaulis nepriims šio sprendimo, kol galutinai nusivils ir supras, kad jo protas ir jausmai yra priešinguose poliuose, kurie niekada nesusijungs, darysime vis naujų klaidų. Anksčiau laiko niekas nepadės. Vienintelė išeitis – pakilti aukščiau savo materialaus proto ir jausmų – dėl dvasinio tikslo. Ten galima sujungti savo protą ir jausmus viduriniojoje linijoje, tuomet pasiseks. Juk jie pradės veikti kartu, vienoje jungtyje. Širdis – supras!
O mūsų pasaulyje taip nebūna, visuomet tenka rinktis: arba širdis, arba protas, supratimas. Viena iš dviejų!
Kiekvieną dieną vis labiau įsitraukiame į krizę. Šiandien prasideda jos nauja vija, kuri greitai taps matoma. Smūgis, dar vienas – galiausiai žmogus supras. Tas pats faraonas – mūsų noras mėgautis, mūsų ego tokiu būdu artina mus prie Kūrėjo, verčia suprasti, kad būtina nuo jo slėptis.
Faraonas tarsi ir pats žino, kad Izraelio sūnūs galiausiai pabėgs nuo jo. Kodėl jis turėtų leistis smūgiuojamas? Tačiau jis taip sutvertas, kad pats lenda po lazda. Žmogus kenčia, jis teturi vieną išeitį – bėgti nuo šios blogio jėgos.
Faraonas – tai atvirkštinis Kūrėjo atvaizdas mūsų viduje. Klausimas tik tas, iki kokio dydžio jis turės užaugti, kol nuspręsime nuo jo pabėgti. Tai jau priklauso nuo kabalos metodikos platinimo, nuo supratimo, mūsų susijungimo grupėje.

Iš 2011 m. rugpjūčio 8 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Pasaulis pasiruošęs išgirsti

Platinimas: lengvai ir be paliovos

Komentarų nėra

Kad laikas nebėgtų veltui…

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Sakėte, kad vienintelė priemonė, galinti padėti žmogui išlaikyti teisingą ketinimą, − tai aplinkos poveikis. Vadinasi, žmogus turi vienintelį būdą tobulėti – sukurti tokią aplinką, kaip kongrese dykumoje, kuri visąlaik skatins jį likti su teisingu ketinimu ir galvoti apie davimo savybę?
Atsakymas: Tik šitai! Be aplinkos poveikio žmogus pasimeta. Yra daug žmonių, kurie sėdi namuose, žiūri per televizorių serialus, skaito detektyvus ir romanus, tiesiog „degina“ laiką. Laikas eina… Ir jie jaučia, kad nieko negali su savimi padaryti. Jiems duoda pajausti, kad jų laikas užpildytas tuštuma ir jie nieko negali su tuo padaryti.
Gaunu tokius žmonių skundus: „Aš nieko nedarau! Kaip man iš to išeiti?!“ Žmogus pasižada sau, kad nuo rytojaus paims save į rankas, − o kitą dieną vyksta tas pats. Praeina dar viena diena, ir dar… Laikas negrįžta.
Ką gi daryti? Nieko nepadarysi! Taip iš aukščiau duoda žmogui suprasti, kad be aplinkos poveikio jis neturės jėgų pajudėti iš vietos. Jis privalo įsitvirtinti teisingoje aplinkoje − tiesiog kaip „kvailutis“, kaip mažas vaikas tarp suaugusiųjų. Įeik – ir gausi iš jų jėgos!
Kaip sakė kabalistas Josi Ben Kisma: „Ką aš veiksiu be savo mokinių?!.“ Ar jis turi gauti iš jų žinias? Ne. Tik jų bendrą norą pasiekti tikslą. Argi jis neturi noro?! Jo noras milijardus kartų didesnis nei jų! Teisingai. Tačiau jis neturės noro „milijardo kartų didesnio + 1“, jeigu neįsijungs į juos. Be jų jis negalės toliau pakilti nė viena pakopa aukščiau. Likęs vienas, be mokinių, nuo rytojaus pradės skaityti naujienas vietoj knygos „Zohar“…

Iš 2011 m. lapkričio 17 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešanti banga

Su kuo kreiptis į Šviesą?

Pradėti nuo nulio

Komentarų nėra