Klausimas: Kaip sustabdyti save ir nedaryti klaidų, kai iš anksto žinai, kad eini vedamas savo jausmų ir darai negerai? Juk, kita vertus, mes turime nukristi, kad išaugtume?
Atsakymas: Iš tikrųjų: „Teisuolis tūkstantį kartų nukris ir pakils“. Tik iš daugelio kritimų ir nusivylimų patirties, dėl didžiulio kartėlio ir klaidų, už kuriuos tenka susimokėti, galiausiai prieiname galutinės išvados ir suprantame, kad privalome pakilti aukščiau mūsų egoistinės prigimties. Galų gale suvokiame, kad egoizmo viduje mums niekada nepavyks sujungti protą ir jausmus.
Tokį paveikslą šiandien matome pasaulyje, visose šalyse. Protu visi suprantame, kad klimpstame į baisią krizę, bet negalime sustoti. Tai stumia žmogų pirmyn. Pasirodo, egoistinis jausmas yra stipresnis už protą, todėl žmogus toliau veikia pagal jį.
Jis nieko negali sau padaryti. Kiek besikreiptume į pasaulį ir perspėtume jį – niekas neišgirs. Tai darome, tik siekdami parodyti visiems, kad egzistuoja išsitaisymo metodika (kabala). Kai paskui bus atsižvelgta į faktus, žmogus praktiškai įsitikins, kad kiekviename žingsnyje susiduria su problemomis: ekonomikoje, auklėjime ir visur kitur, iš to supras, kad kabalos metodika kalba apie išsitaisymą. O tiesiog taip galima kartoti tūkstančius kartų ir žmogus neįsiklausys.
Pasaulis nepriims šio sprendimo, kol galutinai nusivils ir supras, kad jo protas ir jausmai yra priešinguose poliuose, kurie niekada nesusijungs, darysime vis naujų klaidų. Anksčiau laiko niekas nepadės. Vienintelė išeitis – pakilti aukščiau savo materialaus proto ir jausmų – dėl dvasinio tikslo. Ten galima sujungti savo protą ir jausmus viduriniojoje linijoje, tuomet pasiseks. Juk jie pradės veikti kartu, vienoje jungtyje. Širdis – supras!
O mūsų pasaulyje taip nebūna, visuomet tenka rinktis: arba širdis, arba protas, supratimas. Viena iš dviejų!
Kiekvieną dieną vis labiau įsitraukiame į krizę. Šiandien prasideda jos nauja vija, kuri greitai taps matoma. Smūgis, dar vienas – galiausiai žmogus supras. Tas pats faraonas – mūsų noras mėgautis, mūsų ego tokiu būdu artina mus prie Kūrėjo, verčia suprasti, kad būtina nuo jo slėptis.
Faraonas tarsi ir pats žino, kad Izraelio sūnūs galiausiai pabėgs nuo jo. Kodėl jis turėtų leistis smūgiuojamas? Tačiau jis taip sutvertas, kad pats lenda po lazda. Žmogus kenčia, jis teturi vieną išeitį – bėgti nuo šios blogio jėgos.
Faraonas – tai atvirkštinis Kūrėjo atvaizdas mūsų viduje. Klausimas tik tas, iki kokio dydžio jis turės užaugti, kol nuspręsime nuo jo pabėgti. Tai jau priklauso nuo kabalos metodikos platinimo, nuo supratimo, mūsų susijungimo grupėje.

Iš 2011 m. rugpjūčio 8 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Pasaulis pasiruošęs išgirsti

Platinimas: lengvai ir be paliovos