Klausimas: Koks turi būti moterų darbas po kongreso?
Atsakymas: Iš principo, moterų darbas toks pats kaip ir vyrų: rūpintis vienybe, naujos būsenos gimimu. Tačiau vyrams ši būsena aktyvesnė, jie susitelkę į susijungimą.
Beje, mačiau ir moterų proveržių: kai jos staiga apsikabindavo, laikydavosi susikibusios. Tai labai nenatūralu mūsų pasauliui, kita vertus, tai sukėlė jų vienybės siekio jausmas. Buvo labai šaunu tai stebėti. Kai pakylama aukščiau savęs, žmonės praranda lyties, amžiaus, visų mūsų pasaulio skirtumų pojūtį ir susijungia vidiniu Aukštesniojo troškimu.
Jūs pajutote šį siekį iš savo moteriškos esmės ir galite dabar apie tai papasakoti, perduoti kitoms moterims, kad jos turėtų gerą pavyzdį. Mane sužavėjo moterų elgesys: kaip jos trokšta palaikyti vyrus ir pasirengusios paaukoti viską, kad pasisektų.
Tai moterų darbas – ir tarpusavyje, ir palaikant vyrus. Moterys – tai vieninga moteriškoji dalis, o vyrai – vieningas bendras vyriškasis pavidalas, kurie sąveikauja tarpusavyje.
Tikiuosi, kad dar giliau tai pajausite. Kol kas nėra galimybės aprašyti būsenų jausmais: trūksta žodžių, dar nesuprantame, kur esame. Tačiau pasistenkite tai padaryti bent psichologiniais vaizdiniais. Moterys tai sugeba.
Rašykite apie save, rašykite apie visas savo būsenas, nesigėdykite, kad tai taptų pavyzdžiu visoms moterims, kad tai taptų mūsų esme, kad perduodamos savo patirtį galėtumėte susijungti ir pasiruoštumėte būsimam kongresui. Tai labai svarbu. Be moterų palaikymo negali būti jokios sėkmės.

Iš 2011 m. gruodžio 11 d. virtualios pamokos.

Po kongreso apėmė niūroka būsena, lyg apgaubė rūkas, bet tai – gerai. Taip ir turi būti. Po sočių pietų tampi storas, nerangus, negali judėti.
Taip ir po kongreso – pripildei savo „pilvą“ visais puikiais pripildymais, kurie ten buvo, ir po truputėlį pradedi virškinti, dėl to šiek tiek atsipalaidavai. Lyg žvėris, kuris pasisotino ir dabar snausdamas laukia, kol kūnas suvirškins maistą.
Pamatysi, kaip už savaitės kitos, grįši prie įprastos būsenos. Negalima vengti jokios būsenos – reikia tik tyrinėti jas iš šalies. Dabar esi tokios būsenos, kai tavęs niekas nejaudina – nei draugas, nei mokytojas, nei kabala, nei apskritai pasaulis. Nieko nenori – tik miegoti, negali ir nenori pabusti, paklusniai pasiduodamas tėkmei.
Nesipriešink, pasistenk iš pradžių išnagrinėti šią būseną kaip mokslininkas tyrinėtojas. Dabar tau viskas nesvarbu, nieko nesinori, tik mėgautis savo dykaduoniavimu. Jautiesi kaip visiškas nulis, kurio širdyje ir galvoje tvyro rūkas, tarsi snaudi.
Tad išnagrinėk šią būseną atidžiai ir rimtai, kad suprastum, kodėl ją gavai ir ko Kūrėjas iš tavęs nori, kuo tokia būsena naudinga?
Pirmiausiai išnagrinėk ją, o ne venk. Tada suprasi, ką daryti toliau.
Tokios būsenos neišvengiamos. Jos mus apima tarsi liūtą, kuris pagavo grobį, pasisotino, o dabar ilsisi. Kai gauni pripildymą, reikia laiko jam įsisavinti. Tai ganėtinai ilgas periodas, jis reikalingas, kad iš naujo susitvarkytų visos sistemos.
Privalu kontroliuoti šį procesą, o ne stengtis jį tuoj pat nutraukti.
Nesibaimink, kad niekada neprabusi – mes tau padėsime. Tereikia nuolat tikrinti savo būseną, ne kovoti su ja, o tik suprasti, kur esi. Nesigraužti, kad esi bejausmis gyvulys, o tik žiūrėti į save, į savo būsenas iš šalies. To užtenka.
Savigrauža –  jau negerai. Ji nepadeda ir netaiso! Juk galop imsi save teisinti, guostis tuo, kad nesutinki su tokia būsena. Taip pradeda veikti apsauginė egoizmo jėga.
Tačiau, jei stebi kaip nepriklausomas mokslininkas savo gyvūninį kūną kaip miegantį sotų liūtą, matai kokį procesą pereini. O pabudimas ateis.

Iš 2011 m. gruodžio 15 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai atslenka tamsa

Kritimas – tai džiaugsmas

Vienybės taško gimimas