Geras įprotis – siekis duoti

Dvasinis darbas

Visi žino, kad įprotis tampa antrąja prigimtimi. Tarkime, aš noriu išmokti kokio nors amato ir stoju į tekintojo ar dailidės mokinius. Aš dar nesusipažinęs su medžiaga, palaipsniui mane moko, kaip reikia daryti.
Tai yra įgyju darbo įgūdžių (įpročių), pradedu jausti medžiagą: kaip ji reaguoja į tai, ką su ja darau, kaip geriau su ja dirbti.
Su patirtimi įgyju papildomų medžiagos, su kuria susiduriu, pojūčių. Vadinasi, įprotis tampa mano antrąja prigimtimi. Dalykus, kurie anksčiau man buvo neįprasti, nesuprantami, nejaučiami ir neįžvelgiami, pradedu geriau jausti ir skirti. Aš netgi skiriu tokias detales, į kurias anksčiau visiškai nekreipdavau dėmesio, kurios pro mane praslysdavo.
Aišku, kad niekas nevyksta savaime – kodėl staiga įprotis tampa mano prigimtimi? Visada yra Šviesa, kuri veikia mūsų medžiagą – mūsų norą mėgautis. Pagal žmogaus veržimąsi, pagal jo norą pasiekti tam tikrą būseną Šviesa jį veikia – priartina prie šios būsenos, leisdama geriau ją suprasti ir jausti.
Taip tūkstančius savo evoliucijos metų vystėmės, įgydami įpročių, kurie tapdavo mūsų prigimtimi. Už bet kurio mūsų noro slėpėsi Šviesa, kuri padėdavo jį įgyvendinti. Noras pritraukia Šviesą, ir taip žmogus pasistūmėja – taip augame.
Matome, kiek kartų mažas vaikas kartoja tą patį veiksmą, kol pagaliau įpranta (išmoksta) ir nebenustoja. Kokias, atrodytų, kvailystes krečia maži vaikai – tačiau jiems tai visiškai būtina, ir juos taip stumia gamta, todėl kad būtent taip jie turi augti.
Lygiai taip mes visą laiką augame dėl priešingų būsenų kontrasto, pakilimų ir kritimų, trūkumo pojūčio ir jo užpildymo. Toks kelias.
Mums sunku patikėti, kad jau dabar esame Begalybės pasaulyje! Tačiau išgyvendami pakilimus ir kritimus, pradedame palaipsniui priprasti prie šios minties. Juk matome, kad pasaulis toks mums atrodo priklausomai nuo to, kaip į jį žiūrime. Jei ryte pabudau geros nuotaikos, tai atrodo, kad viskas gerai, ir visas pasaulis geras. O jei man kažkas sugadino nuotaiką, tai visas pasaulis man atrodo blogas.
Tačiau mūsų savybės niekaip nesikeičia – tik palengva keičiasi jų balansas. Jeigu savo savybes pradedame keisti, tai, kaip sako kabalistai, matome visiškai kitokius pasaulius, kitokią tikrovę.
Viskas – pagal žmogaus suvokimą. Pati tikrovė – tai visada Begalybės Šviesa. Tačiau matai tai, ką sugebi sau nupiešti jos fone. Tai ir nusako tavo pasaulį – dalį Begalybės Šviesos paslėpties, kurioje kol kas esi sutinkamai su savo savybėms. Ir jeigu užsimanysime tapti panašūs į šią Šviesą, tapti duodančiaisiais, tokiais pačiais kaip Ji, tai sugebėsime pritraukti grąžinančią į šaltinį Šviesą, kuri ištaisys mus, pakeis mūsų norą mėgautis. Jis užsimanys egzistuoti davimo forma.
Šie veiksmai taps mūsų įpročiu. Tačiau šis įprotis visada prieštarauja mūsų norui ir reikalauja pastangų, kol mumyse atsiskleis tokios savybės, kuriose pajusime davimo formą, Kūrėjo formą. Tai vadinama Kūrėjo atsiskleidimu kūriniams.
Viskas daroma per įprotį, kuris tampa antrąja prigimtimi. Mes priprantame pažadinti savyje norą per aplinką ir studijas, kad iš labai toli prisiartintume prie davimo būsenos.

Iš 2011 m. rugpjūčio 18 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsakymo nėra – prašymas netikras

Mano tikslas − panorėti

Paslėptį paversti atskleidimu

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.