Pateikti Šeštadienis, gruodžio 31, 2011 dienos įrašai.


Krizės sprendimas – pakilti aukščiau egoizmo

Krizė, globalizacija

Nuomonė (Angela Merkel, Vokietijos kanclerė): Vokietijos vyriausybė įsitikinusi, kad vienu mostu problema neišsispręs. Nėra paprastų ir greitų sprendimų. Išeitis iš krizės yra procesas. Ir jis tęsis ne vienerius metus.
Komentaras: Šis procesas tęsis metų metus todėl, kad įsiklausyti į kitokį sprendimą, pamatyti kitokį požiūrį į pasaulio keitimą įmanoma tik tiek, kiek suvokiama, kad sprendimų, įmanomų pritaikyti vadovaujantis senuoju požiūriu, nėra.
Pasaulis privalo suprasti, kad naujas požiūris į gyvenimą nebereikalauja beprasmiško nuolatinio augimo, mums reikalinga gamyba, patenkinanti būtiniausius poreikius. Nebereikia beprasmio kaupimo, kiekvienam turi likti laiko auklėjimuisi, kad įsisavintume naują civilizacijos lygmenį – susijungimą į bendrą vienį aukščiau mūsų individualaus egoizmo.
Gamta stumia mus link tokio požiūrio, ir jos spaudimas tik stiprės. Ir iki šiol vystėmės priverstinai, augant egoizmui. Tačiau seniau raidą jautėme kaip pageidaujamą, nes mūsų prigimtis – egoistinė. Dabar gamta verčia pakilti į kitą vystymosi lygmenį, į egoizmo neigimą. Todėl nuolatos atskleidžia mums mūsų egoizmą kaip blogį.
Galime rinktis: eiti pirmyn link egoizmo neigimo ir stiprinti tarpusavio ryšius tik smūgiuojami (smūgiai yra besitęsianti krizė, karai, epidemijos, gamtos katastrofos) arba iš anksto suvokti (kol dar nepajutome egoizmo kaip blogio realiai), kad geriau kilti aukščiau egoizmo, susijungimo, integralios visuomenės link. Tam būtina įvesti integralų visos žmonijos švietimą ir auklėjimą. Tai nėra paprasta, tačiau tik šitaip išvengsime katastrofų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Abėcėlinės naujojo pasaulio tiesos

Prieštaravimo Kūrėjui krizė

Visi – už susijungimą, o kaip?

Komentarų nėra

Kas iš mūsų išaugs?

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

Iš pirminės būsenos, kur visos sielos buvo kartu (Σ), perėjome į sudužimo pasaulį, o po to nukritome į mūsų pasaulį. Vėliau, išsivysčius egoizmui ir tarpusavyje susijungus visoms jo dalims, pasiekėme posūkio tašką (1995), nuo kurio turime taisyti savo ego, idant grįžtume atgal į pradinę būseną.
Tačiau jeigu pirminė būsena buvo sukurta Šviesos, Kūrėjo, tai galutinę būseną sukuriame patys. Čia slypi didžiulis skirtumas – juk mes tampame kaip Šviesa, kaip Kūrėjas. Tai ir yra kūrimo tikslas.
Gimstame nejausdami savęs, kaip dar niekuo netapęs sėklos lašas gimdoje. Po to praeiname paruošiamąjį periodą, įgyjame gėrio jėgą (+) bei blogio jėgą (-) ir pasitelkę šias jėgas galime vystytis dvasiniame kelyje.
Kiekvienas kariauja savo viduje, ir visi kartu kariaujame visuomenėje, žmonijoje, kol nepamatome tiesos, judėdami vidurine linija. Tada tiek pliusas, tiek minusas sudaro mumyse vieną visumą. Minusas – tai mūsų egoizmo jėgos, o pliusas – tai mumyse esančios Šviesos jėgos. Taip ir judame pirmyn.
Šį sunkų darbą turime daryti tikslingai ir sąmoningai. Iš esmės, tai svarbiausias dalykas, kurį turime daryti. Juk mums reikia grįžti į pirminę būseną, atskleisti ją giliai savyje. Dėl to tampame išmintingesniais, jautresniais, labiau išsivysčiusiais.
Iš šiandieninės, dabartinės būsenos pradedame leistis į savo gelmes: į Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon pasaulius ir galiausiai pasiekiame Begalybės pasaulį (∞). Svarbiausias mūsų pasiektas dalykas − savojo blogio įsisąmoninimas.
Juk viską suvokiame savo ego viduje. Nukreipdami jį davimo link, panyrame vis giliau ir atskleidžiame jame aukštesniuosius pasaulius, kol ji visa, visa Begalybės pasaulio Malchut, kurią turėjome pradinės būsenos pakopoje, virsta ketinimu dėl davimo.
Taip išgyvendami antrąją būseną, sudarančią visą mūsų kelią, pasiekiame trečiąją.
Kaip rašo Baal Sulamas, kabalistinė metodika leidžia mums atskleisti savyje blogį – egoizmą. Taisydami jį, prasiskverbiame vis giliau ir tenai, jame, atskleidžiame visus pasaulius, visą dvasinę realybę. Juk be gaunančiojo norą Kūrėjas nieko kito nesukūrė.
Šiandien jaučiamės esą vargingoje, tamsioje, ribotoje realybėje. Tik ją ir tegalime suvokti būdami priešingi Šviesai. Mes it sėklos lašas, neturintis nė menkiausio supratimo apie tai, kas iš jo išaugs.
Tačiau žadindami Šviesą, kad ji mus vystytų ir keistų mūsų gaunantį norą į davimą, pažįstame ją, pažįstame Kūrėją pagal savybių panašumo dėsnį, kol mūsų noras ir Šviesa taps panašūs vienas į kitą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 6 d. trečiosios kongreso Vokietijoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas – patikimas vedlys

Nebijok blogio atsiskleidimo

Šešėlių teatras

Komentarų nėra