Kas iš mūsų išaugs?

2011-12-31

Iš pirminės būsenos, kur visos sielos buvo kartu (Σ), perėjome į sudužimo pasaulį, o po to nukritome į mūsų pasaulį. Vėliau, išsivysčius egoizmui ir tarpusavyje susijungus visoms jo dalims, pasiekėme posūkio tašką (1995), nuo kurio turime taisyti savo ego, idant grįžtume atgal į pradinę būseną.
Tačiau jeigu pirminė būsena buvo sukurta Šviesos, Kūrėjo, tai galutinę būseną sukuriame patys. Čia slypi didžiulis skirtumas – juk mes tampame kaip Šviesa, kaip Kūrėjas. Tai ir yra kūrimo tikslas.
Gimstame nejausdami savęs, kaip dar niekuo netapęs sėklos lašas gimdoje. Po to praeiname paruošiamąjį periodą, įgyjame gėrio jėgą (+) bei blogio jėgą (-) ir pasitelkę šias jėgas galime vystytis dvasiniame kelyje.
Kiekvienas kariauja savo viduje, ir visi kartu kariaujame visuomenėje, žmonijoje, kol nepamatome tiesos, judėdami vidurine linija. Tada tiek pliusas, tiek minusas sudaro mumyse vieną visumą. Minusas – tai mūsų egoizmo jėgos, o pliusas – tai mumyse esančios Šviesos jėgos. Taip ir judame pirmyn.
Šį sunkų darbą turime daryti tikslingai ir sąmoningai. Iš esmės, tai svarbiausias dalykas, kurį turime daryti. Juk mums reikia grįžti į pirminę būseną, atskleisti ją giliai savyje. Dėl to tampame išmintingesniais, jautresniais, labiau išsivysčiusiais.
Iš šiandieninės, dabartinės būsenos pradedame leistis į savo gelmes: į Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon pasaulius ir galiausiai pasiekiame Begalybės pasaulį (∞). Svarbiausias mūsų pasiektas dalykas − savojo blogio įsisąmoninimas.
Juk viską suvokiame savo ego viduje. Nukreipdami jį davimo link, panyrame vis giliau ir atskleidžiame jame aukštesniuosius pasaulius, kol ji visa, visa Begalybės pasaulio Malchut, kurią turėjome pradinės būsenos pakopoje, virsta ketinimu dėl davimo.
Taip išgyvendami antrąją būseną, sudarančią visą mūsų kelią, pasiekiame trečiąją.
Kaip rašo Baal Sulamas, kabalistinė metodika leidžia mums atskleisti savyje blogį – egoizmą. Taisydami jį, prasiskverbiame vis giliau ir tenai, jame, atskleidžiame visus pasaulius, visą dvasinę realybę. Juk be gaunančiojo norą Kūrėjas nieko kito nesukūrė.
Šiandien jaučiamės esą vargingoje, tamsioje, ribotoje realybėje. Tik ją ir tegalime suvokti būdami priešingi Šviesai. Mes it sėklos lašas, neturintis nė menkiausio supratimo apie tai, kas iš jo išaugs.
Tačiau žadindami Šviesą, kad ji mus vystytų ir keistų mūsų gaunantį norą į davimą, pažįstame ją, pažįstame Kūrėją pagal savybių panašumo dėsnį, kol mūsų noras ir Šviesa taps panašūs vienas į kitą.