Mūsų darbas – tiksliai įsivaizduoti, kas yra aukščiausioji jėga. Šiame kelyje reikės nemažai išsiaiškinti. Iš pradžių žmogus aukščiausiąją jėgą įsivaizduoja kaip daugybę įvairių jėgų, dieviškų pavidalų, sudievina įvairiausius jam atsiskleidžiančius gamtos reiškinius.
Joms priskiria žmogiškų savybių, juk daugiau neturi iš kur imti pavyzdžių, įvairiems pavidalams suteikia dieviškos jėgos, o tai vadinama stabmeldyste.
Tai būtinas mūsų vystymosi etapas, nes egzistuojame savame egoistiniame nore su atvirkščiu realybės supratimu, pojūčiu ir analize. Taip aiškinamės aukščiausias savybes, kol nepradedame žiūrėti teisingai.
To pavyzdys – protėvis Abraomas, iš pradžių prekiavęs stabais. Iš esmės, jo istorija pasakoja apie mus visus. Visi pradedame gyvenimo kelią nuo įvairiausių gamtos jėgų garbinimo, manydami jas esant geromis ar blogomis, arba iš dalies geromis ir blogomis. Mes jas priskiriame kažkokiems žmonėms, aplinkai, aklam likimui, įvairiems atsitiktinumams.
Tokių išsiaiškinimų kupini visi mūsų gyvenimo ciklai, kol mumyse nenubunda taškas širdyje. Bet ir turint jį, mums dar tenka aiškintis daugybę apibrėžimų, priartinančių mus prie pirmojo dvasinio pasaulio suvokimo.
Kol kas dar nesuprantame, kas yra dvasinė realybė, ir kas yra Kūrėjas. Aiškindamiesi esame veikiami aplinkos, kuri gali pakreipti mus kita linkme, suklaidinti, supainioti – juk kol kas nejaučiame Kūrėjo ir negalime Jo laikytis.
Tačiau galų gale pasiekiame būseną, kai visi mūsų pakilimai, nuopuoliai ir painiava tam tikru būdu ima aiškėti, kaupiasi, susirenka draugėn: ir mes pradedame skirti realybę į dvi dalis: save patį – jaučiantįjį ir tai, ką jaučiu. Daugiau nieko nėra!
Jausti save galiu arba egoizme, t. y gaudamas, arba duodamas – kito pasirinkimo nėra. Būdamas egoistas, viską priskiriu tik sau ir savo pasauliui, ir tai nulemia mano būseną. O jeigu turiu davimo savybę, tai ji mane pripildo ir tai vadinama Kūrėju (Bo-rė) – „ateik ir pamatyk“.
Visą laiką gyvenu aiškindamasis šias dvi savybes. Galiausiai padarau išvadą, kad visa ateina iš Kūrėjo, kuris tai atsiskleisdamas, tai slėpdamasis žaidžia su manimi, ir šitaip duoda man pratimus, kad savo viduje kurčiau vis subtilesnius, vis tikslesnius apibūdinimus to, kas Jis toks yra!
Iš esmės, tokia yra mūsų darbo esmė.

Iš 2011 rugpjūčio 22 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai ne lošimas – tai gairės kelyje

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Mokytis matyti gėrį