Visada esame visiškai valdomi Kūrėjo ir Jis mus pripildo, sukeldamas mumyse tai Jo paties pajautimą, tai priešingumą Jam. Šis jausmas gali įsivilkti į daugybę įvairiausių pavidalų, bet iš esmės yra tik dvi būsenos.
Ir jeigu žmogus visąlaik bando taip aiškinti Kūrėją ir suvokia, kad veikia tik prieš Kūrėją – jis taupo laiką. Tuomet žmogus supranta, kad ir patirdamas pakilimus, ir kritimus, ir šlovindamas Kūrėją, ir pykdamas ant Jo, ir mylėdamas, ir kaltindamas Jį – jis yra Aukštesniosios jėgos rankose, kuri išmuša jį iš kelio arba, atvirkščiai, padeda.
Tai laikoma sėkme arba nusižengimais tik žvelgiant iš žmogaus pozicijų. O iš Kūrėjo pusės viskas šventa, nes reikia išsiaiškinti davimo savybę ir nėra nieko blogo šiame visame procese, kurį praeina žmogus.
Bet vis dėlto tau verta pasistengti, kad tavo aiškinimaisi būtų greiti ir stabilūs. Kaip Kūrėjas žaidžia su tavimi, taip ir tau reikia žaisti prieš Jį, kad neutralizuotum šį žaidimą. Kūrėjas pakelia tave arba nuleidžia, o tu taip išnaudok aplinką, tai duodamas jai, tai gaudamas iš jos, kad sušvelnintum savo kilimus ir kritimus.
Tarp šių kilimų ir kritimų padedant aplinkai reikėtų rasti sau kažkokią tarpinę, stabilią būseną, kuri nesikeistų. Kitaip tariant, reikėtų pasinaudoti aplinka kaip stabilizatoriumi, linge, jėgų akumuliatoriumi, kuris padeda tau išlaikyti pusiausvyrą tiek patiriant kilimus, tiek patiriant kritimus, kad iš vienos būsenos į kitą galėtum perlieti jėgas, ketinimus, norus ir kai esi pačioje didžiausioje gilumoje, ir kai esi pačiame didžiausiame aukštyje.
Vadinasi, aplinka veiks tarsi kintamosios srovės lygintuvas ir visi tavo kilimai ir kritimai susirinks į vieną būseną − Kūrėjo kaip vienos jėgos atskleidimą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 22 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešanti banga

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Kritimas – tai džiaugsmas