Užaugti, kad suartėtume

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

Klausimas: Sakote, kad kilus konfliktui visų pirma reikia išskirti priešininkus. Tačiau neapykanta auga visame pasaulyje. Jeigu visus išskirstyti po savus kampus, kaipgi jie susivienys?
Atsakymas: Pirmiausia, konfliktuojančias puses tikrai reikia atskirti, kad nebūtų muštynių. Jos tikrai nepadės susijungti. Gyvendami nesantaikoje žmonės negalės net teoriškai mokytis tarpusavio ryšio. Įsivaizduok: aršiai ginčijamės negirdėdami vienas kito, o pradžiai reikėtų, kad kiekvienas nors šiek tiek įsiklausytų į kitą. Dėl to mus „išskirsto po kampus“ ir bendraujame per atstumą.
Tarkim, palaipsniui imame suartėti, patiriame būsenas x1 ir x2. Čia mums iškyla problema. Juk abu atitolome nuo savo pirminių nesutaikomų pozicijų, bet klausiame, nežinome, ką daryti. Galiausiai atsiduriame aklavietėje.
Diplomatams šis reiškinys žinomas: šalys tarpusavyje suartėja vis labiau, bet netikėtai jos nubloškiamos atgal. Kodėl? Nes nutolo nuo pradinio taško, įtempė su tuo tašku juos jungiančias gijas. Už nugaros – liaudis, priešai, politiniai priešininkai, ir visi sako: „Jūs tik pažiūrėkite, kur jie nuėjo! Argi galima daryti tiek nuolaidų?“
Galų gale abu esame nepatenkinti susidariusia situacija, kiekvienas prisimena apie pamintus principus ir jau nemato prasmės daugiau nusileisti. Tarsi sakome kits kitam: „Neverta. Įsivaizduokit, kas mūsų laukia namie, jei imsime ir susibičiuliausime. Mus tiesiog užmuš.“
Ką gi daryti? Yra tik vienas būdas – visuotinis auklėjimas. Nieko nepasieksi, kol visų neišauklėsi, kad ir jie kartu su tavimi judėtų vienybės link. Tuomet bandydamas suartėti netolsti nuo „savų“, o paprasčiausiai pereini vystymosi etapus kaip ir aš. Ir tegul net nutrauksime derybas, bet mūsų nemėtys į įvairias puses, atvirkščiai, liksime ten, kur spėjome nueiti artėdami tarpusavyje. Štai ką mums duoda auklėjimas.
Tačiau pradžioje reikia išskirti puses, kiekvienai iš jų sukurti mokymosi sistemą ir užmegzti ryšius tarp žmonių iš skirtingų stovyklų. Sakykim, mes su tavimi jau pasiruošę tartis, bet yra ir mūsų liaudis arba socialinės grupės. Jie nesupranta mūsų prasmės ir išvadų, jų būsena kita, ir todėl suartėjimas neatrodo galimas. Mums leis artėti tik tam tikrą atstumą, bet ne daugiau.
Jeigu nori tikro ištaisymo – tai tik per auklėjimą suteiksi žmonėms galimybę išeiti iš pradinės padėties ir pasitikti tą, kuri jai priešinga.
Klausimas: Iš tikrųjų viskas būtent taip ir tarpusavio santykiuose tarp valstybių, bendruomenių, net tarp sutuoktinių. Tačiau nejaugi pirmasis etapas reikalauja visiško atsiskyrimo? Pavyzdžiui, Europos Sąjungos valstybės turės išsiskirstyti ir tik po to ieškoti sprendimo?
Atsakymas: Ne. Nes tai kiek kitoks atvejis: jos jau susijungė, kas kad nevykusiai. Jeigu jau turi ryšį – būk itin atsargus, nenutrauk jo. Juk kitaip eisi prieš Gamtą. Jeigu europiečiai padarys tai, jiems bus žymiai blogiau. Ir todėl jie kiek išgalėdami turi eiti į priekį, tęsti integraciją. Nėra kitos išeities.
Tačiau dėl to jiems reikia keisti savo nuostatus. Juk tik Europa tokia pakrikusi, atsiskyrusi, susiskaldžiusi. Istoriškai taip susiklostė, kad jos gyventojai stipriai nekenčia vieni kitų. Ir čia padės tik auklėjimas.
Jeigu Europos lyderiai temps laiką ir imsis visuotinio auklėjimo, padėtis pagerės. Juk žmonių sąmoningumo, pasaulio supratimo lygmuo ims tučtuojau kilti.
Gaila, tačiau Europoje kol kas nemato ir nesupranta šios galimybės…

Daugiau šia tema skaitykite:

Be prievartos ir apribojimų

Be pasipriešinimo

Trūksta tik meilės

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.