Pateikti Antradienis, sausio 17, 2012 dienos įrašai.


Vienybė kaip metodas pasaulinei krizei įveikti (1 dalis)

Krizė, globalizacija

Nuomonė ( prof. B. Wolfson − istorikas, mokslų daktaras, Mokslų akademijos narys korespondentas):
Tampa akivaizdu, kad siekiant įveikti krizines situacijas žmogaus vystymosi procese, visų pirma, reikia ne visuomeninių struktūros transformacijos, o kažko daug sudėtingesnio: reikšmingų pokyčių šiuolaikinio žmogaus sąmonėje ir elgesyje, kurie sutaurintų jo vidinį pasaulį, užpildytų nauju turiniu jo siekius, socialinius ir estetinius idealus bei supratimą apie gėrį ir blogį. Užduotis – kryptingai formuoti individo, grupės, visuomenės, ir galiausiai visos žmonijos humanistinę sąmonę.
Humanizmas nėra įsišaknijęs į biologinę žmogaus struktūrą, nuo gimimo jis nėra būdingas žmogui. Kiekvienas individas turi iš naujo įgyti tam tikras elementarias humanistines vertybes. Todėl tai reikalauja didesnių auklėtojų pastangų, esminių pokyčių pačioje auklėjimo sistemoje, taip pat skatina permąstyti pagrindinius teiginius, kurie dar neseniai atrodė aksiominiai.
Komentaras: Šią užduotį būtina spręsti, kitaip neturėsime galimybės išgyventi, juk tai sąlyga, kurią mums kelia gamta dabartiniame mūsų raidos, evoliucijos etape. Išspręsti ją galima tik skirtingai veikiant žmogų, per šį poveikį bus galima jam įskiepyti naujus įpročius, tapsiančius jo antrąja esybe/prigimtimi.
Šios naujos elgesio formos pritrauks vystančią gamtos jėgą, „Šviesą, grąžinančią į Šaltinį“, ir ji pakels žmogų į naująjį raidos lygmenį. Taip vyko ir ankstesniuose kūrinijos vystymosi etapuose: pereinant iš negyvojo lygmens į augalinį ir iš augalinio į gyvūninį.
Tačiau iš gyvūninio lygmens į lygmenį „žmogus“ turi būti kylama sąmoningai, dalyvaujant žmogui. Esmė ta, kad kurdamas jį iškelsiančią aplinką, žmogus pažįsta aplinką ir save, ir drauge tampa pasiruošęs pakilti į kitą pakopą – visišką žmonijos integraciją.

Daugiau šia tema skaitykite:

Arbatos puodelis bendram labui

Be pasipriešinimo

Ant amžinybės slenksčio

Komentarų nėra

Ratas – tai Kūrėjo savybė

Dvasinis darbas

Pasaulyje dabar atsiskleidžia antrasis – „apskritasis“ – valdymas. Tačiau tai nereiškia, kad „tiesinis“ valdymas dingsta. Turime suprasti, kaip su „tiesia linija“ pripildyti „apskritimus“, t. y., kaip suderinti asmenybę ir visuomenę, ir kokius tarpusavio santykius sukurti.
Turi likti „Aš“, kuris valdo ir priima sprendimus, supranta ir suvokia, „tiesiai“ siekia kokio nors tikslo – tačiau visa tai aš darau dėl (apskrito) davimo, meilės, anuliuodamas save. Tai atrodo lyg prieštaravimas, kaip parašyta: „Trokštantis gyventi – nužudo save“, ar panašiai kaip Kūrėjo nurodymas Abraomui paaukoti savo sūnų, Icchaką, žadant, kad iš jo kils būsimi palikuonys.
Mes nesuprantame, kaip taip gali būti, tačiau taip atsiskleidžia apskritasis valdymas iš antrosios pusės. Mes atsiduriame tokiose sudėtingose būsenose – sudaužytose, neaiškiose, tačiau būtent dėl to, kad pradedame jas tikrinti, susivokti, painiotis jose, artėjame prie dvasingumo!
Juk dvasingumo pagrindas – šios dvi formos. O mes iki dabar egzistavome tik vienoje – tiesiojoje. Aš spaudžiu kitus, o kiti spaudžia mane, ir taip kiekvienas gyvena pagal stipresniojo dėsnius. Net jei matome priešingų santykių, tokių kaip motinos ir vaiko, juos taip pat valdo gamta per tiesiąją liniją.
Apskritasis valdymas atsiskleidžia tik mūsų dienomis, todėl jaučiamės tokie bejėgiai. Kad pasistūmėtume, turime nors šiek tiek suprasti, kas tai yra. Mums būtinos tokios savybės, kaip tikėjimas aukščiau žinojimo, meilė, pakylančios aukščiau tiesinio valdymo.
Šios savybės matuojamos ir pripildomos, dirbant tiesiojoje linijoje, tačiau pačios šios savybės yra aukščiau noro mėgautis. Kai pasiekiame norą duoti, kuris įsiskverbia į norą mėgautis per ekraną, mes liekame tiesiojoje linijoje, bet nepaisant to, daromės panašūs į apskritimą.
Ratas – tai Kūrėjo savybė, o tiesi linija – kūrinio. Tačiau tuo, kad veikiame tiesia linija tikėjimu aukščiau žinojimo ir trokštame tapti panašūs į apskritimą, mes užpildome ratus. Kūrėjas lyg paliko šią vietą ir davė mums laisvę veikti. Mes negražiname Jo į tą vietą savo reikalavimais, o patys pradedame veikti joje kaip veikė Jis, kol ten buvo. Vadinasi, pripildome apvalią sferą per tiesią liniją.

Iš 2011 m. rugpjūčio 22 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų

Komentarų nėra