Pateikti Pirmadienis, sausio 23, 2012 dienos įrašai.


Manojo „Aš“ filosofija

Integralus auklėjimas

Klausimas: Kalbėdamas apie integralią visuomenę, Jūs visą laiką pabrėžiate, kad žmogus atsisako savo asmeninės nuomonės dėl bendro tikslo. Gal galėtumėte išsamiau tai paaiškinti?
Atsakymas: Pasakysiu keletą žodžių, nors, galima sakyti, kad tai yra visa filosofinė sistema.
Visų pirma, žmogus turi suprasti, kad jis pats savęs nesukūrė, jis gimė toks, tokį jį sukūrė gamta. Jis gavo tam tikras savybes iš tėvų, kai kurias – iš supančios aplinkos augdamas ir kai kurias apskritai neaišku iš kur, kodėl ir kaip.
Viskas, kas jame yra – nėra jo paties, o persidavė per tam tikrus vidinius genus, kurie nesuskaičiuojamą kiekį kartų pasireiškė protėvių kartose. Konkrečiai žmogaus kūrime dalyvauja pirminiai genai ir jo tėvų kamieninės ląstelės. Kaip pasakyta Biblijoje: tėvas, motina ir Kūrėjas tarp jų. Jie trise ir dalyvauja šiame procese.
Paskui žmogus vystosi, veikiamas jį supančios aplinkos, kuri primeta jam savo vertybes. Kitaip tariant, žmoguje nieko savo nėra.
Tai kur gi jo asmeninis „Aš“? Iš viso, kas tai yra? Iš kur tai kyla manyje? Net jei paimsime mažą vaiką, matysime – tai tiesiog automatas, gyvūnėlis, kuriame pamažu iš kažkur pradeda ryškėti jo „aš“, kažkas savarankiško, struktūrizuoto, asmeniško. Kas tai yra – nežinome.
Kai žmogus atskiria viską, kas yra ne jo, nuo šio „Aš“, jis iš tikrųjų pradeda jausti, kad nesunku atsiplėšti nuo savybių, kurias gavo iš supančios aplinkos, auklėjimo, savo tėvų ar apskritai neaišku iš kur – amžių glūdumos.
Pats svarbiausias – tai mano „Aš“. Jei galvosiu tik apie tai, kaip jį kilstelėti ir įgyvendinti, tuomet man nebus svarbios visos manyje egzistuojančios savybės ir ypatybės. Kitaip tariant, jos – ne mano. Jei žmogus teisingai save vertina, tai supranta, kad pakilti aukščiau šito nesudėtinga.
Šiuos mūsų „Aš“ ir reikia sujungti tarpusavyje. O visa kita – palikti, kadangi tai visiškai atsitiktiniai, papildomi parametrai.
Klausimas: Vadinasi, šito „Aš“ vystymas ir yra integralaus auklėjimo kurso uždavinys?
Atsakymas: Iš viso šio paviršinio apvalkalo, lukšto turime išimti ir išvystyti būtent šį branduolėlį – kiekvieno iš mūsų pirminę kamieninę ląstelę. Kai juos sujungsime į vieną bendrą organizmą, jis iš tikrųjų bus lygus gamtai ir tobulas kaip ji.

Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieninteliai ir nepakartojami

Individualumas – susiliejant

Individualumas – būtent dvasiniame pasaulyje

Komentarų nėra

Šviesa – tai labai paprasta!

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Klausimas: Kūrėjas mums duoda Šviesą, o mes jaučiame, kad negalime jos perduoti pasauliui. Tai mumyse sukelia mirtinos gėdos jausmą. Ką gi mums daryti?
Atsakymas: Mūsų problema ta, kad esame Šviesos okeane. Ir nors esame joje, ji nuo mūsų paslėpta. Aš egzistuoju joje tarsi juodas taškas ir negaliu pajausti tos Šviesos. Ji yra aplink mane kaip supanti Šviesa  (Or makif – O“M), o aš jos nejaučiu net kaip supančios.
Ši supanti Šviesa – davimas. Kad ją iškęsčiau, privalau turėti tą pačią savybę, kaip ir ji. Tuomet išplečiu savo indą/norą – tiek, kad galiu duoti taip, kaip ji, ir tuomet savo viduje jaučiu tą patį reiškinį. Ne Šviesa įeina į mane, bet aš sukūriau savyje tapačią Šviesai savybę ir todėl jaučiu tą patį, nes tai, kad išorėje sutampa su tuo, kas viduje. Tai ir reiškia būti panašiam į Šviesą, į Kūrėją.
Nežinau, kas yra Šviesa, egzistuojanti mano išorėje. Šviesa, esanti manyje, vadinama pripildymu – ekranu ir atspindėta Šviesa (Or chozėr, O“CH). Ekranas – tai mano pasipriešinimas, atspindėta Šviesa – tai mano davimas ir visa tai – prilygstančios Šviesai mano savybės.
Kitaip tariant, niekada nejaučiu Kūrėjo. Visada jaučiu savo savybes, jos mane pripildo. Todėl, kiek save išvystysiu, tiek pajausiu Šviesą, davimą, Kūrėją.
Iš esmės, tai vadinama pasiruošimu kentėti – iškęsti tą grandiozinį, neribotą pripildymą. Ir iš tiesų, jis priklauso tik nuo mano davimo savybių, kurias privalau įgyti.
Kartais patiriame tokias būsenas, jog mums tai atrodo neįmanoma: „Kaipgi pajėgsiu suvokti šią milžinišką Šviesą, ją pajausti?!“ Tačiau ji visai ne milžiniška. Juk žinome, kad maži vaikai taip pat patiria kančias ir malonumus – bet mažus, o suaugusiesiems tenka kur kas didesni malonumai ir kančios.
Mes tiesiog turime augti ir viskas. Pripildymas ateina iš vidaus, o ne iš išorės. Mes tik vaizduojame piešinyje, kad jis tarsi ateina iš išorės, bet tai tik schematiškai. Mes visada prisipildome tik savomis savybėmis – arba egoistinėmis, kaip dabar, arba davimo savybėmis – ir tai vadinasi „Šviesa“.
Ir Kūrėjas yra davimo savybė. Kai davimo savybė mane pripildo, nes pasiekiau būseną, kai duodu (ir tai man suteikia malonumą), vadinasi prisipildau Kūrėju, Šviesa.
Svarbiausia – teisingai elgtis su žodžiais, prisilaikant aiškių apibrėžimų. Ir tada staiga viskas tampa paprasta ir aišku.

Iš 2011m. rugsėjo 16 d. 1-osios kongreso Toronte pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas juodame troškimo kosmose

Aš – juodas taškas šviesos vandenyne

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Komentarų nėra