Šviesa – tai labai paprasta!

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Klausimas: Kūrėjas mums duoda Šviesą, o mes jaučiame, kad negalime jos perduoti pasauliui. Tai mumyse sukelia mirtinos gėdos jausmą. Ką gi mums daryti?
Atsakymas: Mūsų problema ta, kad esame Šviesos okeane. Ir nors esame joje, ji nuo mūsų paslėpta. Aš egzistuoju joje tarsi juodas taškas ir negaliu pajausti tos Šviesos. Ji yra aplink mane kaip supanti Šviesa  (Or makif – O”M), o aš jos nejaučiu net kaip supančios.
Ši supanti Šviesa – davimas. Kad ją iškęsčiau, privalau turėti tą pačią savybę, kaip ir ji. Tuomet išplečiu savo indą/norą – tiek, kad galiu duoti taip, kaip ji, ir tuomet savo viduje jaučiu tą patį reiškinį. Ne Šviesa įeina į mane, bet aš sukūriau savyje tapačią Šviesai savybę ir todėl jaučiu tą patį, nes tai, kad išorėje sutampa su tuo, kas viduje. Tai ir reiškia būti panašiam į Šviesą, į Kūrėją.
Nežinau, kas yra Šviesa, egzistuojanti mano išorėje. Šviesa, esanti manyje, vadinama pripildymu – ekranu ir atspindėta Šviesa (Or chozėr, O”CH). Ekranas – tai mano pasipriešinimas, atspindėta Šviesa – tai mano davimas ir visa tai – prilygstančios Šviesai mano savybės.
Kitaip tariant, niekada nejaučiu Kūrėjo. Visada jaučiu savo savybes, jos mane pripildo. Todėl, kiek save išvystysiu, tiek pajausiu Šviesą, davimą, Kūrėją.
Iš esmės, tai vadinama pasiruošimu kentėti – iškęsti tą grandiozinį, neribotą pripildymą. Ir iš tiesų, jis priklauso tik nuo mano davimo savybių, kurias privalau įgyti.
Kartais patiriame tokias būsenas, jog mums tai atrodo neįmanoma: „Kaipgi pajėgsiu suvokti šią milžinišką Šviesą, ją pajausti?!“ Tačiau ji visai ne milžiniška. Juk žinome, kad maži vaikai taip pat patiria kančias ir malonumus – bet mažus, o suaugusiesiems tenka kur kas didesni malonumai ir kančios.
Mes tiesiog turime augti ir viskas. Pripildymas ateina iš vidaus, o ne iš išorės. Mes tik vaizduojame piešinyje, kad jis tarsi ateina iš išorės, bet tai tik schematiškai. Mes visada prisipildome tik savomis savybėmis – arba egoistinėmis, kaip dabar, arba davimo savybėmis – ir tai vadinasi „Šviesa“.
Ir Kūrėjas yra davimo savybė. Kai davimo savybė mane pripildo, nes pasiekiau būseną, kai duodu (ir tai man suteikia malonumą), vadinasi prisipildau Kūrėju, Šviesa.
Svarbiausia – teisingai elgtis su žodžiais, prisilaikant aiškių apibrėžimų. Ir tada staiga viskas tampa paprasta ir aišku.

Iš 2011m. rugsėjo 16 d. 1-osios kongreso Toronte pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas juodame troškimo kosmose

Aš – juodas taškas šviesos vandenyne

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.