Pateikti Penktadienis, sausio 27, 2012 dienos įrašai.


Aiškintis, aiškintis, aiškintis…

Integralus auklėjimas, Realybės suvokimas

Klausimas: Realybės suvokimas – tai visuomeninis reiškinys, vykstantis „žmogus – žmogus“ lygmenyje? Ar čia galima įtraukti ir negyvosios, augalinės bei gyvūninės gamtos suvokimą?
Atsakymas: Ne. Pirmiausia rūpinamės tik žmonių visuomene, tarpusavio santykiais.
Žinoma, prie šio proceso prisijungia ir visos kitos gamtos dalys. Mes automatiškai apimame savyje žemesnes pakopas, – čia nekyla jokių problemų, jei tiktai gebame tinkamai kontaktuoti su žmogumi.
Toliau svarbu suprasti: jei priklausau nuo mane supančios aplinkos – kaip turėčiau ją sau suformuoti? Tai – jau kitas kursas, nagrinėjantis, kaip aplink save kuriu visuomenę, kuri mane  transformuotų. Kokioje kompanijoje, kieno įtakoje turiu būti, kad įgyčiau kitą norimą būseną, savo formą, tapčiau teisingu integralaus tarpusavio ryšio elementu.
Čia jau turiu susimąstyti: „O ko gi man trūksta? Kokia konkrečiai yra mano prigimtis? Kokios būsenos aš siekiu? Kaip mane veikia supanti aplinka? Kokias mano savybes? Galbūt aš turiu tokias savybes, kurių ji paveikti negali, o kai kurias veikia išskirtinai. Galbūt šalia viso to turiu kaip nors vystytis toliau, pasiduodamas aplinkos poveikiui. Kaip visa tai kontroliuoti?
Kitaip tariant, šiame kurse turiu sužinoti, kas aš toks ir kas yra aplinka. Turiu daug ką išsiaiškinti, taip pat patikrinti praktiškai.
Baigus būtent šį kursą, prasideda praktinis darbas: kaip keisdamas supančią aplinką visą laiką keičiuosi norima kryptimi.
Komentaras: Visa tai – ontologija, pažinimas?
Atsakymas: Visa tai susilieja tarpusavyje.

Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip suprasti japoną?

Kad laikas nebėgtų veltui…

Sukurk sau teisingą aplinką

Komentarų nėra

Tapti gėrio centru

Grupė, Laidavimas

Prote ir širdyje turime atskleisti vietą tikram nerimui.
Visi kiti rūpesčiai man turi tapti priverstiniai. Aš gyvenu mūsų pasaulyje ir rūpinuosi jo reikalais iš būtinumo, tačiau mano tikrasis užslėptas nerimas – dėl to, kas svarbiausia. Juk aš žmogus ir noriu ko nors pasiekti. Gyvenime be atlyginimo ir kasdienių problemų yra kažkas man svarbaus. Ir tam turėčiau teikti kur kas didesnę svarbą nei kitoms gyvenimo peripetijoms.
Aš galiu dirbti, apsipirkinėti, lankytis maloniuose ar nemaloniuose renginiuose – nesvarbu. Svarbu, kad mano širdyje ir prote būtų vieta, į kurią noriu pakilti. Ir jei tokia vieta yra, tai prie šio nesibaigiančio nerimo turiu prijungti savo draugus. Kai galvojame vienas apie kitą, palaikome vienas kitą, – tai ir yra grupė. Kiekvienas rūpinasi tuo, kad ir kiti turėtų tas pačias mintis, tuos pačius rūpesčius. Noriu, kad jie rūpintųsi tuo, kas svarbiausia, – tada ir aš rūpinsiuosi tuo pačiu.
Mūsų bendras nerimas – tai dvasinio indo sukūrimas, teisingas noras, prašymo dėl išsitaisymo pakėlimas. Kai šis nerimas tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai bus pakankamas, tai šiame tarp mūsų nusidriekusiame tinkle atskleisime tai, ką norime pasiekti – aukštesniąją realybę ir įgausime jėgų, sveikatos, saugumo, klestėsime…

Iš 2011 m. rugsėjo 1 d. pirmosios kongreso Achzive pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Trūksta tik meilės

Žadink draugus savyje

Komentarų nėra