Prote ir širdyje turime atskleisti vietą tikram nerimui.
Visi kiti rūpesčiai man turi tapti priverstiniai. Aš gyvenu mūsų pasaulyje ir rūpinuosi jo reikalais iš būtinumo, tačiau mano tikrasis užslėptas nerimas – dėl to, kas svarbiausia. Juk aš žmogus ir noriu ko nors pasiekti. Gyvenime be atlyginimo ir kasdienių problemų yra kažkas man svarbaus. Ir tam turėčiau teikti kur kas didesnę svarbą nei kitoms gyvenimo peripetijoms.
Aš galiu dirbti, apsipirkinėti, lankytis maloniuose ar nemaloniuose renginiuose – nesvarbu. Svarbu, kad mano širdyje ir prote būtų vieta, į kurią noriu pakilti. Ir jei tokia vieta yra, tai prie šio nesibaigiančio nerimo turiu prijungti savo draugus. Kai galvojame vienas apie kitą, palaikome vienas kitą, – tai ir yra grupė. Kiekvienas rūpinasi tuo, kad ir kiti turėtų tas pačias mintis, tuos pačius rūpesčius. Noriu, kad jie rūpintųsi tuo, kas svarbiausia, – tada ir aš rūpinsiuosi tuo pačiu.
Mūsų bendras nerimas – tai dvasinio indo sukūrimas, teisingas noras, prašymo dėl išsitaisymo pakėlimas. Kai šis nerimas tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai bus pakankamas, tai šiame tarp mūsų nusidriekusiame tinkle atskleisime tai, ką norime pasiekti – aukštesniąją realybę ir įgausime jėgų, sveikatos, saugumo, klestėsime…

Iš 2011 m. rugsėjo 1 d. pirmosios kongreso Achzive pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Trūksta tik meilės

Žadink draugus savyje