Klausimas: Kalbėdamas apie integralią visuomenę, Jūs visą laiką pabrėžiate, kad žmogus atsisako savo asmeninės nuomonės dėl bendro tikslo. Gal galėtumėte išsamiau tai paaiškinti?
Atsakymas: Pasakysiu keletą žodžių, nors, galima sakyti, kad tai yra visa filosofinė sistema.
Visų pirma, žmogus turi suprasti, kad jis pats savęs nesukūrė, jis gimė toks, tokį jį sukūrė gamta. Jis gavo tam tikras savybes iš tėvų, kai kurias – iš supančios aplinkos augdamas ir kai kurias apskritai neaišku iš kur, kodėl ir kaip.
Viskas, kas jame yra – nėra jo paties, o persidavė per tam tikrus vidinius genus, kurie nesuskaičiuojamą kiekį kartų pasireiškė protėvių kartose. Konkrečiai žmogaus kūrime dalyvauja pirminiai genai ir jo tėvų kamieninės ląstelės. Kaip pasakyta Biblijoje: tėvas, motina ir Kūrėjas tarp jų. Jie trise ir dalyvauja šiame procese.
Paskui žmogus vystosi, veikiamas jį supančios aplinkos, kuri primeta jam savo vertybes. Kitaip tariant, žmoguje nieko savo nėra.
Tai kur gi jo asmeninis „Aš“? Iš viso, kas tai yra? Iš kur tai kyla manyje? Net jei paimsime mažą vaiką, matysime – tai tiesiog automatas, gyvūnėlis, kuriame pamažu iš kažkur pradeda ryškėti jo „aš“, kažkas savarankiško, struktūrizuoto, asmeniško. Kas tai yra – nežinome.
Kai žmogus atskiria viską, kas yra ne jo, nuo šio „Aš“, jis iš tikrųjų pradeda jausti, kad nesunku atsiplėšti nuo savybių, kurias gavo iš supančios aplinkos, auklėjimo, savo tėvų ar apskritai neaišku iš kur – amžių glūdumos.
Pats svarbiausias – tai mano „Aš“. Jei galvosiu tik apie tai, kaip jį kilstelėti ir įgyvendinti, tuomet man nebus svarbios visos manyje egzistuojančios savybės ir ypatybės. Kitaip tariant, jos – ne mano. Jei žmogus teisingai save vertina, tai supranta, kad pakilti aukščiau šito nesudėtinga.
Šiuos mūsų „Aš“ ir reikia sujungti tarpusavyje. O visa kita – palikti, kadangi tai visiškai atsitiktiniai, papildomi parametrai.
Klausimas: Vadinasi, šito „Aš“ vystymas ir yra integralaus auklėjimo kurso uždavinys?
Atsakymas: Iš viso šio paviršinio apvalkalo, lukšto turime išimti ir išvystyti būtent šį branduolėlį – kiekvieno iš mūsų pirminę kamieninę ląstelę. Kai juos sujungsime į vieną bendrą organizmą, jis iš tikrųjų bus lygus gamtai ir tobulas kaip ji.

Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieninteliai ir nepakartojami

Individualumas – susiliejant

Individualumas – būtent dvasiniame pasaulyje

Klausimas: Kūrėjas mums duoda Šviesą, o mes jaučiame, kad negalime jos perduoti pasauliui. Tai mumyse sukelia mirtinos gėdos jausmą. Ką gi mums daryti?
Atsakymas: Mūsų problema ta, kad esame Šviesos okeane. Ir nors esame joje, ji nuo mūsų paslėpta. Aš egzistuoju joje tarsi juodas taškas ir negaliu pajausti tos Šviesos. Ji yra aplink mane kaip supanti Šviesa  (Or makif – O”M), o aš jos nejaučiu net kaip supančios.
Ši supanti Šviesa – davimas. Kad ją iškęsčiau, privalau turėti tą pačią savybę, kaip ir ji. Tuomet išplečiu savo indą/norą – tiek, kad galiu duoti taip, kaip ji, ir tuomet savo viduje jaučiu tą patį reiškinį. Ne Šviesa įeina į mane, bet aš sukūriau savyje tapačią Šviesai savybę ir todėl jaučiu tą patį, nes tai, kad išorėje sutampa su tuo, kas viduje. Tai ir reiškia būti panašiam į Šviesą, į Kūrėją.
Nežinau, kas yra Šviesa, egzistuojanti mano išorėje. Šviesa, esanti manyje, vadinama pripildymu – ekranu ir atspindėta Šviesa (Or chozėr, O”CH). Ekranas – tai mano pasipriešinimas, atspindėta Šviesa – tai mano davimas ir visa tai – prilygstančios Šviesai mano savybės.
Kitaip tariant, niekada nejaučiu Kūrėjo. Visada jaučiu savo savybes, jos mane pripildo. Todėl, kiek save išvystysiu, tiek pajausiu Šviesą, davimą, Kūrėją.
Iš esmės, tai vadinama pasiruošimu kentėti – iškęsti tą grandiozinį, neribotą pripildymą. Ir iš tiesų, jis priklauso tik nuo mano davimo savybių, kurias privalau įgyti.
Kartais patiriame tokias būsenas, jog mums tai atrodo neįmanoma: „Kaipgi pajėgsiu suvokti šią milžinišką Šviesą, ją pajausti?!“ Tačiau ji visai ne milžiniška. Juk žinome, kad maži vaikai taip pat patiria kančias ir malonumus – bet mažus, o suaugusiesiems tenka kur kas didesni malonumai ir kančios.
Mes tiesiog turime augti ir viskas. Pripildymas ateina iš vidaus, o ne iš išorės. Mes tik vaizduojame piešinyje, kad jis tarsi ateina iš išorės, bet tai tik schematiškai. Mes visada prisipildome tik savomis savybėmis – arba egoistinėmis, kaip dabar, arba davimo savybėmis – ir tai vadinasi „Šviesa“.
Ir Kūrėjas yra davimo savybė. Kai davimo savybė mane pripildo, nes pasiekiau būseną, kai duodu (ir tai man suteikia malonumą), vadinasi prisipildau Kūrėju, Šviesa.
Svarbiausia – teisingai elgtis su žodžiais, prisilaikant aiškių apibrėžimų. Ir tada staiga viskas tampa paprasta ir aišku.

Iš 2011m. rugsėjo 16 d. 1-osios kongreso Toronte pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas juodame troškimo kosmose

Aš – juodas taškas šviesos vandenyne

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Reuters pranešimas: Beveik 40 % europiečių kenčia nuo psichinių sutrikimų. Dažniausiai europiečiai kenčia nuo depresijos. 165 milijonai europiečių (38% gyventojų) kenčia nuo psichinių sutrikimų: depresijos, fobijų ir nemigos. Europiečių dvasinė sveikata šiandien yra prioritetinis rūpestis.
Šie skaičiai iš naujo išsamaus tyrimo, kuris tęsėsi tris metus trisdešimtyje Europos šalių, kuriose gyvena 514 milijonų žmonių. Į anketą buvo įtraukta apie 100 psichinių susirgimų.
Paaiškėjo, kad dažniausiai europiečiai kenčia nuo depresijos, Alzheimerio ligos, kraujagyslių demencijos, alkoholio priklausomybės ir insulto. Šios problemos priveda prie to, kad kasmet Europoje 60 tūkstančių žmonių baigia gyvenimą savižudybe. Tai daugiau nei žūtys autokatastrofose.
Komentaras: Žiauriame egoistiniame pasaulyje žmogus kovoja už savo egzistavimą ir tam eikvoja visą savo energiją, sveikatą, gyvenimą. Tik perėjimas prie integralios visuomenės suteiks žmonėms vidinę pusiausvyrą ir ramybę, išvaduos juos nuo visų ligų ir sutrikimų priežasčių. Kai visa visuomenė tampa it viena šeima, kiekvieną žmogų persmelkia bendras rūpestis – sveikos erdvės, Šviesos energija – ir dingsta visų negalavimų priežastis.

Daugiau šia tema skaitykite:

Depresija: faktai ir statistika

Depresija šiuolaikiniame gyvenime

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis

Klausimas: Jei gavimas buvo apribotas, tai kaip gi mums ne gėda kreiptis su prašymais ir malda (MAN) aukštyn?
Atsakymas: Mums prašyti ne gėda, todėl kad prašome pagalbos pasiekti davimą, o ne dėl savęs. Čia nėra ko gėdytis!
Nors galima paklausti: tačiau juk visas išsitaisymas vyksta dėl gėdos, kurią patyrė Begalybės pasaulio Malchut? Tačiau man ne gėda kreiptis su prašymu, nes neprašau: „Duok man!“. Aš prašau tik duoti man tai, kas būtina mano egzistavimui, kad visa kita – atiduočiau!
Tame nėra gėdos – atvirkščiai, tai yra garbė, todėl kad aš galėsiu kitiems duoti tai, ko niekas kitas negali! Tokias unikalias galimybes turi kiekvienas – jis gali atlikti darbą, kurio niekas vietoj jo negalės padaryti, juk jis turi savo asmeninį sielos šaknies tašką.
Todėl mums leista prašyti jėgų, kad galėtume egzistuoti, būti sveiki, gautume žinių ir gebėjimų davimo veiksmams atlikti. Būtent tai teisingame pasaulyje vadinama gyvenimu.
Taip aš egzistuoju: mano gyvenimas įmanomas tiek, kiek galiu duoti. Mano veiksmas – tik davimas. O per mane tekanti dvasia palaiko mano egzistavimą, skirtą davimui. Tokia būsena vadinama dvasine.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos „Įvadas į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesiliaukite prašę!

Melsti vidinės davimo jėgos

Pagunda didelė, bet…

Klausimas: Kuo integrali šeima skiriasi nuo mums įprastos tradicinės šeimos?
Atsakymas: Vyro ir moters, kurie įkūnija skirtingus krūvius, skirtingą prigimtį, siekis turi būti nukreiptas į tai, kad sudarytų tarpusavyje dipolį, kitaip tariant, tokią tarpusavio ryšio konstrukciją, kuri galėtų tapti kertiniu visatos akmenėliu.
Kaip pasakyta Biblijoje, vyras ir žmona sudaro vieną visumą arba, kaip sako rusai, „vyras ir žmona – viena velniava“. Vis dėlto  tai iš tikrųjų du žmonės, priešingi vienas kitam ir tarpusavyje susiję. Arba jie tarpusavyje susiję natūraliai, arba susieti mūsų specialios metodikos, kadangi gamta čia, atvirkščiai, rodo mums visiškai priešingus pradinius duomenis. Labai svarbu skirti tam dėmesį.
Tačiau tai ne tik sutvirtinimas, šeimos sulipdymas, tai – šeimos sulipdymas norint pasiekti bendrą harmoniją. Ir dėl to tai vyksta visiškai kitaip – naudojant kitą raktą. Tai labai svarbu!  Šiuo atveju žmonės jaučia atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus, nes jie yra didžiulės bendros visumos dalis ir jų „neįsitraukimas“ į ją sukelia jiems neigiamą gamtos reakciją proporcingai tai sumaiščiai, kurią jie ten įneša.
Jei, tarkim, aš su savo žmona įnešu 10 gramų sumaišties į bendrą sistemą, kadangi mes tik maža jos dalelė, tai šie 10 gramų,  padauginti iš visos sistemos sudėtingumo koeficiento, pavirs kilogramais ar tonomis. Visa tai mums sugrįžta, daro spaudimą ir verčia pasikeisti.
Net tos klaidos, kurias mes darome ir darysime, sukelia teisingas pasekmes, kurias jaučiame kaip  nepageidaujamas, priverstines, nemalonias. Bet būtent šios mūsų klaidų pasekmės, teisingai stumia mus pirmyn.

Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Šiandien mes patenkame į ypatingą būseną, kai suvokiame, kad neišgyvensime, jeigu nepasieksime vienijančios jėgos. Bet kartu turime išsiaiškinti, kam mums reikalinga ši jėga?
Ar tam, kad geriau gyventume šio pasaulio lygmenyje ir vietoje mus valdančios piktos jėgos įgytume gėrio jėgą ir pasiektume pusiausvyrą savo dabartinėje pakopoje? Ar mes norime pakilti aukščiau, pasiekti davimo jėgą, kad ji vadovautų, ir atskleisti paties davimo didybę.
Gal mes siekiame davimo jėgos paprasčiausiai norėdami ja atsverti gavimo jėgą ir ramiai gyventi šiame pasaulyje? Tokiu atveju norime panaudoti davimo jėgą padėdami egoizmo jėgai, kas yra vadinama davimu dėl gavimo.  Ar vis dėlto norime gauti dėl davimo?
Klausimas toks: ar mes norime, kad vadovautų davimo savybė, ar egoistinė savybė? Tai yra visa mūsų pasirinkimo laisvė. Ir apie tai kalba malda, vadinama „18-kos palaiminimų malda“ – ko aš prašau?
Ar noriu pakilti į davimo pakopą ir teikti džiaugsmą Kūrėjui, pasiekti tikėjimą virš žinojimo, panaudoti visus savo norus davimo labui ir netgi gauti dėl jo, kad visi mano norai patirti malonumą dirbtų davimui? Ar aš kalbu tik apie gyvenimą šiame pasaulyje ir noriu jį padaryti geresnį?
Čia yra didžiulis skirtumas: ar aš gyvensiu gyvūno lygmenyje, ar žmogaus. Tai kokybinis skirtumas. Gyvūno lygmenyje savo gyvenimą suvokiame kaip kūno gyvenimą ir jaučiame šį pasaulį taip kaip šiandien: savo kūną, supantį pasaulį su viskuo, kas jame vyksta.
Dėl šio kūno egzistavimo mes gyvename – kiekvienas sau. Todėl esame pasiruošę subalansuoti savo gyvenimą davimo jėga, norėdami pasiekti malonesnį, patogesnį ir ramesnį gyvenimą.
Arba pakylame į žmogaus pakopą ir įgyjame amžiną gyvenimą virš materijos pasaulio. Materija baigiasi žemiau – negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse. Mūsų pasaulyje ir nėra kitos pakopos, nėra žmogaus pakopos. Žmogus – tai pakopa, apimanti protą ir širdį – norą ir mintį, analizę.
Tai išauga iš mūsų proto ir širdies, bet ne kūniškų. Informaciniai genai (rešimot) – sudužimo duomenys susijungia kartu: visos širdys, visi norai susijungia į vieną širdį tarytum vieno žmogaus, ir visi mūsų ketinimai – mintys ir protas – taip pat susivienija. Šis susivienijimas ir sudaro žmogaus pavidalą – tam tikrą virtualią būtybę, neegzistuojančią materijoje, nesudarytą iš elektronų, kūną sudarančių molekulių.
Mes patys jį sukuriame, sujungdami visas savo mintis ir norus. Ir taip pradedame gyventi aukštesnėje pakopoje, vadinamoje žmogaus (Adam), kas reiškia „panašus“ (domė) į Kūrėją, lygmeniu. Juk tada mūsų norai ir ketinimai pradeda veikti kaip dvasinis indas: jo viduje noras, o virš noro – ekranas.
Tai ir reiškia būti žmogumi: „pirminiu žmogumi“ (Adam Kadmon), Brija, Jecira, Asija pasaulio žmogumi. O mūsų kūnas nevadinamas žmogumi. Mes jį vadiname žmogaus kūnu  ateities sąskaita, tikėdamiesi, jog jis mus atves prie to, kad taptume žmonėmis.
Ir tam skirta malda: padėti mums sujungti kartu mūsų širdis, tai reiškia norus ir mintis, ketinimus – taip, kad sudėtume iš jų visą žmogaus, savarankiškos asmenybės, paveikslą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 25 d. pamokos pagal knygą “Šamati”

Daugiau šia tema skaitykite:

Nevystanti pakopa

Besislepiant nuo savęs

Kaip gimsta dvasinis gyvenimas

Video klipas rusų k.

https://www.youtube.com/watch?v=P5g5chGKSPo&feature=player_embedded

Nuomonė: (prof. N. Rubini − JAV prezidento patarėjas ekonomikos klausimais). Pastebimas pasaulio ekonomikos sulėtėjimas priartina naują finansinę krizę, kurios laukta ne ankščiau nei 2013 metais. Bet JAV, ES ir Anglijos ekonomikos susilpnėjimas – tai jau jos pradžia. Nauja finansinė krizė jau palietė išsivysčiusias šalis, todėl pirmenybę teikčiau pinigų laikymui doleriais, nes jo kursas krizės metu stiprėja.
Komentaras: Kuo dažniau jausime krizes, tuo greičiau suprasime, kad jos turi savo kryptingumą, prigimtį, priežastį ir tikslą – priversti mus pripažinti, kad egoistiškai priešinamės globaliai, integraliai gamtai.
Gamta spiria mus vieniems už kitus laiduoti, tarpusavyje nusileisti, suvokti, kad esame vieningo mechanizmo integralios dalys. Mes įžengėme į mūsų „žmogiškojo“ vystymosi stadiją, ir būsime priversti pasiekti savybę „pamilk artimą kaip save“ – bendros sistemos elementų komutacijos dėsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Krizė tęsis ilgus metus

Krizės sprendimas – pakilti aukščiau egoizmo

Viskas dar priešakyje

Klausimas: Prieš 70  metų Baal Sulamas perspėjo apie katastrofos artėjimą, bet jo neišgirdo. Šiandien mes taip pat perspėjame apie sunkius įvykius ir galimą pasaulinį karą. Tad kodėl gi mums nenubrėžus aiškios paralelės Baal Sulamo žodžiams, kad įrodytume savo teisumą?
Atsakymas: Žmogiškam egoizmui kaip tik ir būdinga tokia savybė –  nematyti šio scenarijaus. Žmonės tiesiog negali jo įžvelgti.
Vis dėlto  dabartinė situacija skiriasi nuo buvusios praėjusiame amžiuje. Prieš 70 metų Baal Sulamas dirbo su savo nuolatiniais penkiais šešiais mokiniais, o šiandien mūsų daug tūkstančių ir mes studijuojame jo medžiagą, kurios savo laiku jis negalėjo viešinti už grupės ribų. Žmonės visame pasaulyje pradeda suvokti šią žinią ir solidarizuotis. Aišku, kiekvienas pagal savo galimybes – bet vis dėlto.
Daugiau nieko nepadarysi, tokie vystymosi dėsniai. Jeigu jūs pamatytumėte visos Malchut, kuri turi išsitaisyti, dydį, tai nebekiltų klausimų.
Įsivaizduok, kad plauki iš Europos į Ameriką neturėdamas žemėlapių. Netgi likus penkiems kilometrams iki sausumos jos dar nesimato, ir tau atrodo, kad tu vis dar pasimetęs pačioje vandenyno širdyje. Tavo matymo lauką riboja horizontas, ir matai tik vandenį iki pačios paskutinės akimirkos, iki virš jo nepasirodys žemyno kraštelis.
Pirmasis jį pamatys žvelgiantis pirmyn stebėtojas, kuris sėdi viršuje, jeigu, žinoma, tavo laive yra tas, kuris pakilo aukščiau ir mato toliau. „Žemė!“ – sušuks jis. Bet tu jos dar nematai. Ar sutiksi su juo?

Iš 2011 m. rugpjūčio 29 d. pamokos laikraštyje „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

TVF vadovė įspėjo apie visuotinę katastrofą

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Nuomonė: (A.Zinovjevas, filosofas): Tai, kas šiuo metu vyksta su žmonija, turime vertinti iš visos žmonijos susijungimo į vieną visumą pozicijų.
Komentaras: Paprasta ir aišku. Tačiau šiam vienijimuisi reikia mūsų sąmoningo dalyvavimo. Nelengvai, kentėdami pasieksime kitą būseną – dalis mirs, dalis mutuos.
Privalome suvokti turinčius įvykti pokyčius, turime panorėti jų ir veikti išvien. Įsisąmoninti būtinybę tapti vieningu organizmu, sutikti su šiuo Gamtos planu, norėti jį įgyvendinti – t. y. visiškai dalyvauti – ir yra mūsų perėjimo į lygmenį, kur esame viena visuma, ypatingumas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Be pasipriešinimo

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Kelias į tarpusavio laidavimą